ŠEIMYNINĖS ISTORIJOS

1999 m. Ernsto Tollerio prizo įteikimo proga sakytą kalbą Biljana Srbljanović pradėjo taip: „Leiskite prisistatyti: esu žmogus be tapatybės. Viena, ką galiu drąsiai teigti, - esu brandos sulaukusi moteris, gyvenanti Europoje amžių sandūroje. Visa kita – ganėtinai miglota, neapibrėžta ir neskaidru”. Šį “žmogų be tapatybės”, Serbijos menininkę ir visuomenės veikėją, Europoje išgarsino ne tik didžiulį pasisekimą pelniusios pjesės, bet ir asmenybės žavesys, jokių kompromisų nepaisymas ir nuoširdus rūpestis visuomeninais dalykais. Tokie žmonės kiekvienai šiuolaikinei visuomenei reikalingi kaip vaistai nuo baimės ir tuščiavidurės masinės kultūros, - įsitikinę serbai, prieš keletą metų išrinkę dramaturgę į populiariausių Serbijos žmonių dešimtuką. B. Srbljanović pjesės “Belgrado trilogija”, “Šeimyninės istorijos”, “Ruduo”, “Supermarketas” išverstos į daugiau kaip 20 kalbų ir vaidinamos daugiau kaip 80 teatrų visame pasaulyje.

B. Srbljanović, kraupių įvykių Balkanuose liudininkė, sukūrė pjesę, visą Europą sukrėtusią atvirumu ir žiaurumu, įvilktu į nerūpestingo žaidimo rūbą. Čia keturi vieno kiemo vaikai žaidžia “namus”, o šiame žaidime lyg vandens laše atsispindi visas juos supantis pasaulis – vaikiškai išdidintas, bet nė kiek nesušvelnintas ir nepagražintas. Vaikai su neįtikėtinu kruopštumu ir rimtumu susikuria savą mikropasaulėlį, nesuvokdami, kokiu baisiu įkalčiu, liudijančiu prieš pasaulio galinguosius, jis tampa. Daugelis “Šeimynines istorijas” stačiusių režisierių jas interpretavo kaip tragifarsą ar groteską, nevengdami šiurpių natūralistinių detalių, kurių pjesėje apstu. Režisierius Rimas Tuminas siekia parodyti, kad žaidimo, improvizacijos dėsniais grindžiamas teatras sugeba apie mus supančią tikrovę pasakyti ne mažiau nei tas, kuris eina drastiško, agresyvaus teatrališkumo ar šokiruojančio natūralizmo keliu. Pasak režisieriaus, drauge su aktorėmis jie eksperimentavę su žaidimo ir realybės, juoko ir siaubo ribomis. Aktorėms Valdai Bičkutei, Vaidai Būtytei, Ilonai Kvietkutei, Gintarei Latvėnaitei ir Inetai Stasiulytei “Šeimyninės istorijos” tapo svarbia sceninio meistriškumo mokykla, o režisieriui Rimui Tuminui – įdomiu kūrybiniu nuotykiu bandant “atrasti” šiuolaikinę dramaturgiją.

Po šito spektaklio turėtume pamiršti visus svaičiojimus apie stebuklingą vaikiškų žaidimų pasaulį, apie visagalę vaizduotę, nukeliančią į pasakišką realybę. Lygiai kaip ir išsigalvojimus apie kažkokį ypatingą „vaikišką žiaurumą“. Žiaurumas čia toks profesionalus, kad akivaizdu, jog už jį reikia padėkoti suaugusiems. Kaip ir už gausybę įvairiausių būdų tėvams nugalabyti.

7 meno dienos

Rimui Tuminui kartu su aktorėmis pavyko rasti būdą, kaip priartinti šį karščiuojantį tekstą prie savo teatrinės estetikos, išryškinti jame nesupaprastintas universalijas. Spektaklyje nėra jokios serbiškos egzotikos, kuria dažnai šiuo atveju susižavi miesčioniškai saugūs Vakarų teatralai. Tik tada, kai vaikas tikrai žaisdamas gedi ką tik užmuštų tėvų, pasigirsta Balkanų melodija – kaip ženklas.

Literatūra ir menas

Vaikiškų žaidimų nerūpestingumas ir šiurpi tikrovė „Šeimyninėse istorijose“ susiplaka neišskiriamai – taip, jog tampa nebeaišku, vaikai čia žaidžia katastrofas ar katastrofos žaidžia vaikais.

Lietuvos rytas

Pradėjusios kurti spektaklį pačios ir tik vėliau gavusios Rimo Tumino režisūrinį potėpį, jos – išsiilgusios vaidinti, netausojančios energijos, joms tema įdomi, aktuali. Ji, be abejo, skamba ne taip, kaip eksjugoslavų spektakliuose, čia vis dėlto daugiau remiasi žaidybiškumu. Tačiau juokas tampa absurdiškas: žaislai mėsinėjami, išsukinėjami, pakariami, nėra nė vieno, mylimo kurios nors mergaitės. Vaikas tampa padėties šeimininku, nes jam reikia įsitvirtinti ir elgtis taip, kaip siūlo tėvai.

Verslo žinios

R. Tuminas ne iš itin linksmų pokario suirutės ir mirties temų sukūrė šokiruojamai linksmą, azartišką, kupiną gyvybės, improvizacijų ir žadą gniaužiančių intermedijų spektaklį. Iš pjesės, kuri pretendavo būti pastatyta kaip „juodoji komedija“, jis surengė azartišką žaidimų komediją, tikrą moterų aktorių pasirodymą.

Laikas

Komentarai

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija