NUSIŠYPSOK MUMS, VIEŠPATIE

Spektaklio įrašas (1 d.)

Spektaklio įrašas (2 d.)

Ar gali triumfuoti istorija, ar gali nelaimė ir netektis virsti džiaugsmu? Teatre viskas įmanoma. Čia visa priklauso nuo režisieriaus mąstymo, nuo jo pasaulėjautos, filosofijos, gyvenimo pozicijos. "Nusišypsok mums, Viešpatie" - apgalvotas, išmąstytas spektaklis, turintis kelis kulminacinius taškus, kurie ir yra spektaklio šerdis. Tos kelios aukštumos - visų pirma vežimo krovimas. Tokią emocinę įtaigą įmanoma pasiekti tik kinematografe: mažoj scenos dėžėj vyksta totalus judėjimas, tai panašu į verdantį katilą, - nebespėji užčiuopti atskirų detalių, ir tave užvaldo visuma, nes režisierius plonu minties siūlu braukia per sąmonę it smičiumi per smuiką. Scenos dulkės tampa vieškelio dulkėmis, o dideli, gremėzdiški daiktai primena gyvenimo trapumą ir laikinumą. Tuminui mirtis švyti, todėl jis nesidrovi, tiksliai charakterizuodamas žydų tautos savybių, iš kai ko šmaikščiai pasijuokti.

<...> Režisierius finalą skelbia muzikiniu fortissimo. Muzikos leitmotyvai feliniškoje aplinkoje, kai scenoje lieka tik šviesa ir dulkių dūmelis, kai suskilo, suvirto, sugriuvo tai, ką statė, vežė, ko siekė galingai skelbia visišką žūtį.

Daiva Šabasevičienė. Tuminas šypsosi - žydų triumfas // Naujoji Romuva, NR. 1 (496)

Aš neieškau šiame spektaklyje savo romanų atitikmenų. Mano knygos - tai didžiulis 700 puslapių kūrinys. Neįmanoma sutalpinti jo į vieną vakarą, detaliai atspindint visas siužetines linijas. Vis dėlto spektaklis labai atitinka tai, ką aš parašiau. Aš esu laimingas, kad lietuviai taip įsijautė į mano tautos gyvenimą, mano tautos problematiką. O ta problematika - ne vien žydų tautos aistros, bet ir bendražmogiški dalykai.

Grigorijus KANOVIČIUS"Įspūdžiai, kuriuos verta patirti" (užrašė Liucija Armonaitė) // Literatūra ir menas, 1994.08.06

Bet ar tik apie Žydus rašė G. Kanovičius, o R. Tuminas statė spektaklį "Nusišypsok mums, Viešpatie"? Daugiau ir labiau apie Žmogų ir jo dalią, dar apie Tėvus, kuriems niekada neužtenka Vaikų meilės, dar apie Vaikus, kurie yra amžini Tėvų skolininkai, dar apie Tėvynę - artimą ir tolimą, dar apie nuolatinę Žmogaus kelionę į Amžinybę.

Irena Aleksaitė. Rimo Tumino ir Grigorijaus Kanovičiaus premjera - atgaiva... // Lietuvos rytas, 1994.11.11

"Nusišypsok mums, Viešpatie" - tai spektaklis, kuris sujaudino, sukrėtė mane nuo galvos iki kojų, vertė verkti ir juoktis, dar nenudžiūvus ašaroms. Esu iš tų, kurie skaitė Grigorijaus Kanovičiaus romanus, ir turiu pasakyti, kad man visi jie susilieja į vieną didelį žydų gyvenimo Lietuvoje paveikslą, į mažyčių spalvingų akmenėlių mozaiką, kurios neįmanoma nei išardyti, nei išdalyti, nes visuma, kaip ir Šolom Aleichemo, Josifo Babelio kūryba, jau pati yra tapusi naujai atrasto, užfiksuoto, sustabdyto ir jau praėjusio gyvenimo dalis. Niekada neįsivaizdavau, kad TAI įmanoma perkelti į sceną, o juo labiau - padaryti tai taip pat lengvai, tarsi ieškant, žaidžiant, improvizuojant, džiaugiantis savo buvimu scenoje ir galimybe vaidinti.

Audronė Girdzijauskaitė. Iš teatrologo dienoraščio: labai subjektyviai - birželis ir liepa // Lietuvos rytas, 1994.07.22

Pagrindinė vaidinimo mintis, išsakyta Efraimo lūpomis, - "toji žemė yra gimtoji, kuri teisinga savo sūnums". O finale Chloinės šauksmą "... jeigu jis būtų caras, visus žmones padarytų žydais" galima perfrazuoti, kad režisieriui, aktoriams, teatrui pavyko padaryti su žiūrovais kažką panašaus.

Julius Lozoraitis. G. Kanovičiaus ir R. Tumino "Išėjimo knyga" // Respublika, 1994.11.07

Sergejus Jurskis. Žiūrint spektaklį "Nusišypsok mums, Viešpatie" jaučiausi, lyg prieš mane būtų padėti keturi suvynioti kilimai. Juos pradėjo vynioti ir aš pamačiau, kad šie kilimai - brangenybės, nes kiekvienas iš pagrindinių aktorių - labai savitas ir unikalus. Vyniojant kilimus, raštai vis kartojosi, supratau, kad veiksmas bus ilgas, o aš jį mielai žiūrėsiu - juk tie kilimai tokie puikūs! Tačiau manyje įsižiebė slapta viltis: gal tuose kilimuose dar kas nors įvyniota?..
Ir antrame veiksme įvyko svarbiausia. Kilimai išsivyniojo iki galo. Paaiškėjo, jog, be puikaus piešinio (aktorių talento), į juos buvo įvyniota tai, ko aš seniai nepatyriau teatre: KATARSIS. Tiesos nuojauta, kuri, tiesą sakant, įmanoma tik dramos teatre.

Šis teatras turi milžiniškos potencijos, gali išvynioti dar daug kilimų."

L. Armonaitė. "Baltijos namų" festivalyje S. Jurskis patyrė katarsį // Respublika, 1995.05.11

"Nusišypsok mums, Viešpatie" - teatrinis spektaklis. Ką turiu galvoje? Tai, kad jame vyrauja teatro priemonių kalba. Jame vyrauja ne išorinio (kopijuojamo) pasaulio, o vidinio (kuriamo) gyvenimo paveikslas. Spektaklis - tarsi vidinės, tik jame gimstančios ir su juo mirštančios energijos varomas kūrinys, sukurtas ne vaizduojant išorinį, daiktinį pasaulį, o atsispiriant nuo tos pirminės, matomos tikrovės, skverbiantis į kažkokius transcendentinius, metafizinius dalykus. Nuo kasdienybės - į amžinybę.

E. Jansonas. Padėk gi jiems, Viešpatie // Diena, 1994. 11. 06

Komentarai

Vardas: Jūratė Bytautienė [2014-06-09 22:54:36]
Komentaras: Kaip gera, kad po ilgo laiko vėl pamačiau nuostabų spektaklį, dėkoju aktoriams ir režisieriui, kompozitoriui ir kostiumų dailininkei ir visiems visiems už spektaklį. Sekmės visiems ir sveikatos

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija
Atsiprašome, šiuo metu šis puslapis yra nepasiekiamas. Spauskite mygtuką "Atgal"