Poeziją mėgsta visi. Tik ... ne visi apie tai žino.

Vilniaus mažojo teatro aktorė Valda Bičkutė  gegužės 30 d. ir birželio  21 d. kviečia į analogų Lietuvoje neturinį spektaklį  – „Pasikalbėk su manimi eilėmis“.  Jis skirtas tiems, kas norėtų pasimėgauti gyvu kūrybos procesu ir  praleisti neskubų vakarą teatre  su poezija ir muzika.  Artėjant premjerai  Valda Bičkutė maloniai sutiko atsakyti i keletą klausimų apie šį spektaklį, kuriuo  tęsiamas  renginių ciklas – „Susitikimai Vilniaus mažajame teatre“.

Kursite spektaklį iš eilių, iš improvizacijos, iš akimirkos trapumo, iš buvimo labai arti šalia žiūrovo, iš žiūrėjimo jam į akis, o gal ir į sielą. Tai bus  vakaras – improvizacija, savotiškas džiazavimas eilėmis. Kaip atėjo mintis sukurti tokį spektaklį?  

Idėja improvizuoti spektaklį iš eilėraščių – garsios latvių režisierės Maros Kimelės dovana. Kai visiškai atsitiktinai pokalbyje išgirdau apie jos Rygoje statytą spektaklį „Eilės“, širdyje „suskambo varpelis“... Taip, tai yra tai. Tai – atsakymas į mane ilgai kamavusį klausimą „kaip šiandien skaityti poeziją?!“.  Visada noriu sujungti savo mylimą profesiją – aktorystę – su tuo, ką labai mėgstu –  gera literatūra.  Kažkada taip gimė spektaklis pagal S. Cveigo noveles „24 valandos iš moters gyvenimo“, dabar  mėgausimės geriausia lietuvių ir užsienio autorių poezija. Man, kaip aktorei, nėra aktualu ieškoti naujų teatro formų, man aktualu kontaktas su žmogumi, jo vidaus pasauliu. Man patinka  intymūs, kameriniai, grynai aktoriniai spektakliai – susitikimai. O būtent šį taip ir pavadinau „Pasikalbėk su manimi eilėmis“. Kviečiu kolegas, žiūrovus, poetus pokalbiui. Iš širdies į širdį.

Ką  iš aktorių pakvietėte kurti šį mažą stebuklą –  poezijos ir muzikos spektaklį?  

Visa susidėliojo savaime  –  į Maros Kimelės premjerą Rygoje važiavome su aktore Virginija Kochanskyte, ji iškart tapo būsimo spektaklio bendraautore, nes jos poezijos lobynas turbūt neišsemiamas. Daugybė literatūrinių vakarų ir programų, begalinė meilė teatrui, literatūrai, menui ir žmogui, –   Virginija kalbės Č. Milošo, S.Gedos, J. Kaplinskio, H.Radausko eilėmis.

Mano kursiokas, Vilniaus  mažojo teatro aktorius Jokūbas Bareikis, vaidinantis patį Adomą Mickevičių spektaklyje „Mistras“, yra išties gili, brandi ir šviesi asmenybė. Labai džiaugiuosi, kad jis priėmė mano kvietimą „pasikalbėti eilėmis“, labai laukiu paklausyti jo mėgstamų autorių eilių, taip pat išgirsti jas dainuojant. Jokūbas atstovaus ir dainuojamąją poeziją.

Gitarą į rankas, tikiuosi, paims ir Mindaugas Valiukas. Mano bičiulis, poetas, išleidęs keletą savo poezijos knygų, apdovanotas už nuostabius haiku tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Na, Mindaugas turbūt daugiausia kalbės savo bei savo bendraamžių, šiuolaikinių poetų tekstais. Mindaugo kūryboje daug humoro, siužetų, jis turbūt bus spektaklio poetinis „chuliganas“.

O mano repertuare dominuoja dvi temos  –  Meilė ir Dievas. Kas, galbūt, yra vienas ir tas pats...

Kaip manote, ar daug žmonių šiandien mėgsta ir skaito poeziją? 

Manau, visi... Tik ne visi apie tai žino.

Girdėjau Jus sakant, kad poezija jums reikalinga kaip oras. Tiesa?

Taip, nes tai – vienintelis būdas pasakyti tai, kas nepasakoma. Tai ta kalba, kuria kalba mano širdis. Tai – emocinis koncentratas, stiprus, bet nepagaunamas. Tai – akimirkos tiesa, trumpam užklydusi iš amžinybės. 

Jeigu Jūsų gyvenimas galėtų sutilpti į kelias eilėraščio eilutes, kokios jos būtų? 

Būtent tam ir mokausi eilėraščius, jų daug, norint papasakoti savo patirtis ir svajones... Tačiau dabartinei nuotaikai išreikšti tiktų Mindaugo (Valiuko) haiku "Dangus tau! / Pravirkstančiai dėl / Nulaužtos šakelės"

Nauji iššūkiai visuomet įdomu, visuomet jaudina, bet ar nebaugina artėjant premjerai?

Taip, šiek tiek baugina... Juk vis tik tai kiekvieną kartą bus improvizacija. Net ir „scenos vilkams“ atsiduoti gyvam kūrybiniam procesui „čia ir dabar“ nėra paprasta. Kai nežinai, kas bus už minutės, adrenalinas gaminasi dideliais kiekiais.  Būti scenoje, kai į tave žiūri šimtai žmonių nėra ir negali būti žmogaus organizmui komfortabili būsena. Būtent todėl taip ilgai repetuojama,  kad tai, kas anapus rampos, taptų gyvenimu, natūraliu kvėpavimu, autentiškomis emocijomis. Na, o šiuo atveju aktoriai savarankiškai ruošia savo mėgstamiausius eilėraščius, kad paskui iš jų megztume gyvą pokalbį, pratęsdami vienas kito temas, kurdami dramaturgiją „čia ir dabar“.  Poezijos bagažą pildysime, kiekvienas neapsiribodami 50 ar daugiau eilėraščių... Ir nežinia, kurie iš jų  nuskambės tą vakarą.  Turiu idėją kviesti poetus,  prisijungti „pokalbiui eilėmis“ su savo kūryba. Išties labiausiai mane į priekį stumia grožio jausmas. Kai išgyveni grožį, iškart norisi juo dalintis. O skaitydama, mokydamasi eilėraščius tiesiog maudausi tame grožyje...

Valda, Jus žiūrovai pažįsta iš legendinių Rimo Tumino spektaklių „Madagaskaras“ (Milė), „Trys seserys“ (Maša), „Mistras“ (Ksavera, Mickevičių guvernantė). Tai tik dalelė visų sukurtų Jūsų vaidmenų.   Kuris jų  – pats poetiškiausias, kuris labiausiai jaudina jūsų sielą?

Visi vaidmenys yra vienodai mylimi, kaip vaikai mamai.  Juk neįmanoma pasakyti, kurį labiau myli. Pačiu poetiškiausiu pavadinčiau Klarą Šumann spektaklyje „Trio“. Ne veltui ją vadino Kiara, kas reiškia „šviesulys“. Tai, kad galiu prisiliesti, įkūnyti tokio grožio, talento, charizmos Moterį, tokios švytinčios sielos menininkę – man didžiulė garbė ir dovana.

Sostinėje ką tik  praūžė „Atviros architektūros savaitgalis“ (Open House). Jūs atvėrėte Vilniaus mažojo teatro duris visiems, kas domėjosi šiuo unikaliu pastatu, pasitikote ir lydėjote net 13 ekskursijų. Kokių įdomesnių klausimų susilaukėte?

Buvo labai įdomu stebėti žmones, kuriems teatro erdvė yra nepažįstama. Naujomis akimis pamačiau tai, kas man pačiai –  kasdienybė. Vilniaus mažojo teatro pastatą galėčiau pavadinti antraisiais namais, džiaugiuosi kaskart būdama čia ir visi kampeliai man yra jaukūs. Žmonėms labai patiko mano papasakotos autentiškos istorijos iš užkulisių gyvenimo, grimo kambarių, kaip ruošiamasi spektakliams. Daug kas tuoj pat norėjo pirkti bilietus į vakarinį spektaklį, kai papasakojau, kaip kūrėme legendinį „Madagaskarą“ ar apie ką yra spektaklis „Mistras“. Daugelis labai susidomėjo istorine šių spektaklių tiesa,  – Kazimiero Pakšto, Salomėjos Neries, Andžejaus Tovianskio, Adomo Mickevičiaus asmenybės, lietuvybės temos, žaismingas Mariaus Ivaškevičiaus pasakojimo būdas, Rimo Tumino režisūra išties yra tai, ką verta patirti. Tą vakarą teatre kaip tik ir vaidinome „Madagaskarą“,  bet  bilietai į šį spektaklį  būna išpirkti maždaug prieš mėnesį!

Bilietai tirpsta ir į  gegužės 30 d. premjerą, po kurios galėsime sveikinti Jus realizavus dar vieną kūrybinį sumanymą. O kas po to, kokios naujos kūrybinės mintys ar svajonės bręsta jūsų sieloje?

Nepatikėsite, bet norėčiau nufilmuoti „kino haiku“! Trumpo metro filmą, sudarytą iš tokių „vaizdo eilėraščių“, kažkuriuose galbūt pati suvaidinčiau...

–  Spektakliu „Pasikalbėk su manimi eilėmis“  baigsis teatrinis sezonas ir prasidės atostogos. Kokia bus jūsų vasara?

Po tikrai intensyvaus sezono labiausiai noriu būti gamtoje, mėgautis ramybe. Sugerti į save visą vasaros saulę, iki soties prisimaudyti jūroje ir ežeruose, o  tuomet priimti visus naujus pasiūlymus, visas geras naujienas, visus būsimus teatro ir kino vaidmenis.

 Rūta Jakimauskienė

Mus remia:

Balto print Libra Vitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija