Fantazijaus choreografas: „To Lietuvos teatro scenoje dar nebuvo!“

Raidas Petrauskas yra Vogue šokio kultūros pionierius Lietuvoje: choreografas, mokytojas, treneris, atlikėjas, pelnęs pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.  Šiuo metu Raidas dirba šokio mokykloje „Low Air“ ir gatvės šokių studijoje „SKILLZ“.  Jis moko šokti žmones, kuriuos domina Vogue šokis ar jo kultūra. Jo mokiniais neseniai tapo ir Vilniaus mažojo teatro aktoriai:  Agnė Šataitė, Tomas Kliukas,  Rasa Jakučionytė, kviestinė aktorė Miglė Polikevičiūtė, kurie rengiasi spektaklio „Fantazijus“ premjerai. Raidas yra šio pastatymo choreografas.

Raidai, „Fantazijaus“ premjera  bus reikšmingas įvykis Tavo gyvenime. Juo debiutuoji kaip choreografas profesionaliame teatre, tiesa?  

Taip. Vilniaus mažajame teatre bus mano kaip choreografo debiutas, bet šiuo metu esu urbanistinio šokio teatro „Low Air“ trupės narys, šoku ir atstovauju Vogue šokio stilių žymaus kompozitoriaus I. Stravinskio kūrinio „Šventasis pavasaris“ gatvės ir šiuolaikinio šokio interpretacijoje, kurios idėjinė atrama – aukojimo ir aukojimosi ritualai.
 
Kokios mintys Tave aplanko artėjant spektaklio premjerai ir kaip jai ruošiesi? 
 
Premjeros laukiu su nekantrumu ir jauduliu. Matydamas,  kaip puikiai aktoriai tvarkosi su mano duotomis užduotimis pamokų metu, tikiuosi, kad taip pat susitvarkys ir scenoje. Per tokį ganėtinai trumpą laiką Vilniaus mažasis teatras man tapo vieta, kur sugrįžti visada smagu ir gera, o ten dirbantys žmonės labai šilti ir labai puikiai išmanantys savo darbą. Ateiti pažiūrėti premjeros pakviesiu ir raginsiu visus, nes šiame spektaklyje žiūrovai galės išvysti tai, ko Lietuvos teatro scenoje dar nebuvo.

Kokią užduotį Tau suformulavo režisierė Gabrielė Tuminaitė, kuri pirmoji iš režisierių ėmėsi statyti šią prancūzų romantiko Alfredo de Musset pjesę, parašytą XIX amžiuje? 
 
Pagrindinė užduotis buvo supažindinti aktorius su Vogue šokio kultūra, padėti jiems suprasti šokio manierą, judėjimą, pozavimą ir įsijausti į tam tikrų žmonių vaidmenį tam tikrame laikotarpyje. Įgyvendinant šią užduotį puikiai pasitarnavo ir dokumentinis filmas „Paris is burning“, kuriame galime ne tik pamatyti ir sužinoti daug apie Vogue šokio kultūrą, bet ir suprasti, ką tekdavo išgyventi tuo laikotarpiu gyvenusiems žmonėms, kurie buvo šios šokio kultūros bendruomenės dalimi. Filmas sukėlė nemažai diskusijų  ir padėjo aktoriams įprasminti šokio judesius, kuriuos išmoko mano pamokose.
 
Vaidmenis šiame spektaklyje kuria daugybė žinomų Vilniaus mažojo teatro, taip pat ir kviestinių aktorių. Su kokiais aktoriais dirbi ir kaip jums sekasi artėjant premjerai? 
 
Repeticijos yra atviros visiems aktoriams, bet daugiausia dirbu su Agne Šataite, Tomu Kliuku, Rasa Jakučionyte ir Migle Polikevičiūte. Laiko iki premjeros liko labai nedaug, bet rezultatas, manau, bus tikrai labai geras. Jie labai puikiai tvarkosi su visomis mano užduotimis, sunkiai dirba ne tik repeticijų metu, bet ir savarankiškai. 

Ar spektaklyje „Fantazijus“  išvysime sudėtingų choreografinių elementų? 
 
Vogue šokio stiliuje yra trys skirtingos šokio kryptys: Old Way (senoji), New Way (naujoji) ir Fem (moteriškoji). Kiekviena iš jų lyg atskiras šokio stilius, nes šokame pagal skirtingą muziką, skiriasi kūno judėjimas, pojūčiai, judesiai, pozos ir t.t. Aktorius supažindinau su jomis visomis, tačiau šiam spektakliui mes daugiausia dėmesio skyrėme „Vogue Old Way“, kurio pagrindą sudaro kuo įmantresnis pozavimas išnaudojant visas kūno galimybes. 

Ar prieš kuriant choreografiją spektakliui, teko susipažinti su medžiaga ir jeigu taip, koks Tau pasirodė pagrindinis pjesės veikėjas FANTAZIJUS?
 
Su spektaklio medžiaga susipažinti teko. Karaliaus juokdarys Fantazijus man pasirodė labai paini, bet  be galo intelektuali asmenybė. Vieną akimirką jis vienus dalykus teigia, kitą tuos pačius sugeba paneigti. Tačiau, jo mintys apie gyvenimą ir žmogaus prigimtį labai sužavėjo. Skaitydamas pjesę, gilindamasis į pagrindinį personažą, bandydavau susitapatinti su juo ir pamąstyti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgčiausi, ką sakyčiau aš pats. Kūrinys paliko labai gerą įspūdį.
 
O pats ar mėgsti fantazuoti. Apie ką?
 
Na mano galva per dieną išgeneruoja nežmoniškai daug įvairių minčių ir idėjų, kurias vėliau puikiai sugebu pritaikyti kūryboje. Man, kaip menininkui, tai labai svarbi ir naudinga savybė. Be galo mėgstu fantazuoti, kurti, o vėliau visa tai paversti realybe. Ne visada viskas pavyksta taip, kaip įsivaizdavau ir rezultatas nuvilia, nes esu perfekcionistas, bet dažniausiai pavyksta viskas ir dar geriau nei buvo sugalvota.
 
Šiuo metu studijuoji šokio pedagogiką Vilniaus kolegijoje ir esi antro kurso studentas. Esi toks jaunas, o jau mokai profesionalius aktorius. Ar persmelkia  jausmas, kad tai yra absoliučiai neįtikėtina?
 
Kartais pagaunu save  pagalvojant – keista, jog tokiame amžiuje jau darau tai, ką darau.  Kita vertus, aš tiesiog gyvenu ir darau tai, ką man daryti be galo patinka, juolab,  kad mane visada supa įvairaus amžiaus žmonės ir su jais visais tenka bendrauti.

Mokai aktorius, o pats iš jų ko nors išmoksti? 
 
Iš aktorių išmokstu labai daug. Mane žavi jų pareigingumas, atsidavimas savo darbui bei smalsumas. Man jie pasirodė labai laisvi ir imlūs naujiems dalykams žmonės. Visada smagiau dirbti su tais žmonėmis, kurie ne tik lanko pamokas, nes jaučia pareigą, bet kurie pasidomi patys, o vėliau kelia įvairius klausimus ir ieško atsakymų į juos.

Turi daugybę mokinių.  Kad galėtumei mokyti kitus, turi daug mokytis pats. Kas Tavo šokio mokytojai?
 
Turėdamas galimybę visada stengiuosi kažkur išvažiuoti, sudalyvauti seminaruose ir pasisemti žinių iš įvairių šokėjų bei šokio mokytojų visame pasaulyje. Labiausiai esu dėkingas  pirmiesiems savo mokytojams, kurie man suteikė tam tikrą šokio pagrindą ir iš kurių mokiausi gyvendamas Klaipėdoje.  Tai gatvės šokių šokėjas Artūras Iljinas bei šiuolaikinio šokio atstovės Inga Kuznecova ir Saida Saldukaitė. Tačiau Vogue išmokau savarankiškai ir tik po kiek laiko keliaudamas ir dalyvaudamas seminaruose užsienyje patvirtinau savo turimų žinių tikrumą.

Būtų įdomu sužinoti, kokius apdovanojimus esi gavęs?
 
Apdovanojimų esu gavęs daug ir įvairių ne tik čia, Lietuvoje, bet ir užsienyje, nes esu ne tik choreografas, mokytojas, treneris, bet ir atlikėjas. Nuolatos keliauju ir dalyvauju įvairiuose šokių renginiuose, laimiu juos. Šiuo metu Lietuvoje vykstantiems renginiams vis dažniau tenka teisėjauti pačiam, o laurus jau dabar skina mano mokiniai. Kaskart, sau asmeniškai, keliu vis didesnius tikslus, todėl jėgas išsibandau su užsienio šokėjais, kuriems Vogue šokio stilius yra ne tik priemonė tam tinkamai judėti scenoje, bet tai yra ir jų gyvenimo būdas.
 
„Low Air“ – tai  šokio mokyklos, kurioje dirbi pavadinimas. Jis skambėjo   ir  Tarptautinę teatro dieną, dalijant svarbiausius teatro apdovanojimus.  Kategorijoje „Šokio teatras“ Auksinį scenos kryžių pelnė Urbanistinio šokio teatro „Low Air” spektaklio „Žaidimas baigtas“ kūrybinė grupė. O „Low Air“ mokyklos įkūrėjams atiteko ir Boriso Dauguviečio auskaras. Papasakok trumpai apie žmones, su kuriais dirbi ir patį „Low Air“. 
„Low Air“ įkūrėjai yra Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė, o pavadinimas atspinti jų tandemą: Low, tai  –  Laurynas, o Air – Airida. Airida lyg skrajojanti  padebesiais simbolizuoja naujas idėjas, o Laurynas atstovauja tvirtą pagrindą  –  realizuoja šias idėjas. Būtent šie du be galo talentingi šokėjai bei choreografai buvo tie žmonės, kurie vieni iš pirmųjų pastebėjo mano talentą ir potencialą. Kartais pagaunu save aklai vedamą jaunatviško maksimalizmo, bet būtent Laurynas ir Airida mane kartais pristabdo ir priverčia susimąstyti, panirti į savianalizę. Nors ir ne visada sutinku su jų išsakoma kritika ar tiesiog nuomone, bet be galo gerbiu šiuos žmones, nes jie atvedė mane ir suteikė galimybę pademonstruoti savo talentą profesionalioje teatro scenoje, kitaip sakant, atvėrė man duris į teatro pasaulį.
 
Dėkoju  už įdomų pokalbį. Visiems, kuriems įdomu pasižiūrėti Tavo, kaip choreografo, debiutą teatre, primenu, kad režisierės G.Tuminaitės premjera „Fantazijus“ jau balandžio 12, 13, 21  ir gegužės 2 dienomis Vilniaus mažajame teatre.
 
 

A post shared by Vilniaus mažasis teatras (@mazasis_teatras) on

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija