Fantazijus prasideda kaip pasaka, o pasibaigia kaip gyvenimas

Vilniaus mažojo  teatro viena  sezono naujienų –  „Fantazijus“. Spektaklio teksto redaktorės Živilės Mičiulytės nuomone, spektaklis žinutę žiūrovui siunčia klausimų forma: kas yra mūsų laikmečio fantazijai? Ar jų reikia ir, jei taip, kam jų reikia? Ką daryti, jei aplinkui trošku ir slogu, norisi kažką keisti ir kurti, bet negali, tiesiog nežinai, kaip tai padaryti? Ką daryti, jei iš tavęs tikimasi kažko tokio, jei pats iš savęs tikiesi kažko tokio, jei visi ir pats į save dedi dideles viltis, jei trokšti permainų, bet visi troškimai ir norai taip ir lieka tik fantazijose, nes KAŽKO TOKIO tiesiog nesugalvoji?

Živile, Vilniaus mažajame teatre debiutavote kaip teksto redaktorė. Daug laiko praleidote teatre, repeticijose, koks buvo šis laikas? 
Man labai patinka teatras, myliu teatrą, todėl darbas, kurio net nedrįsčiau darbu, buvo labai įdomus, labai patiko bent šiek tiek prisidėti prie spektaklio gimimo, pamatyti visą jo atsiradimo procesą. Buvo labai įdomu stebėti, kaip, žingsnis po žingsnio, spektaklis pradeda atsirasti, įgauti formą, kaip aktoriai kartu su režisiere atranda savo vaidmenis, kaip vaidmenys turtėja, apauga mėsa, kaip spektaklyje atsiranda muzika, scenografija, apšvietimas, kaip nuo to keičiasi, pildosi viso kūrinio mintis. Ir, galiausiai, kaip spektaklis susiduria su publika. Tai toks ir buvo šis repeticijų laikas: intensyvus, pilnas minčių, koncentruotas.
 
Kokių užduočių Jūsų kaip šio spektaklio  teksto redaktorė sulaukėte iš režisierės?
Spektaklio kūrimo metu atlikdavau teksto kupiūravimo darbus: jeigu aktoriai arba aktoriai kartu su režisiere kaip nors pakeisdavo tekstą repeticijų metu, t.y. pasidarydavo spektakliui tinkamesnį kurios nors scenos variantą, aš jį užrašydavau; taip pat rengdavau savus pjesės kupiūrų pasiūlymus.  Jei matydavau, kad kuri nors scena sekasi sunkiau, ir, jei manydavau, kad tam turi įtakos tekstas, pabandydavau parengti savąjį variantą, kaip aš įsivaizduočiau tą sceną. Be šių darbų taip pat siūliau režisierei įvairius filmus, knygas ir kitus kūrinius, kurie, mano manymu, galėtų kaip nors tikti šios pjesės analizei, jos supratimui, siūliau įvairius tekstus, kurie kaip nors kalbėtųsi su „Fantazijumi“. Taip pat parašydavau režisierei savo pastebėjimus iš repeticijų, įvairius komentarus, pasiūlymus.
 
Pafantazuokime, kas šio pirmą kartą Lietuvoje pastatyto spektaklio žiūrovas? 
Mano nuomone, šis spektaklis skirtas jaunam (nebūtinai amžiumi, svarbiau – dvasia) žmogui, kuriam nepatinka daugelis nusistovėjusių, kartais nereikalingų ir kvailų,  visuomenės normų ir taisyklių, bet kaip jas pakeisti jis ir pats nežino.
 
Kūrinys parašytas prieš 200 metų. Ar temos, apie kurias kalbama pjesėje,  vis dar aktualios šiandien?
Manau, kad Fantazijaus personažas nėra senstantis, tokių žmonių visada buvo ir bus. Tai tarsi amžina siela, keliaujanti iš amžiaus į amžių. Galbūt kiekviename laikmetyje keičiasi formos, kaip yra užduodami pjesėje esantys klausimai, bet patys klausimai nekinta.
 
Alfredo de Musset „Fantazijus“ žavi nuostabiu tekstu. Kokia gražiausia šios pjesės vieta ar citata jums?
„Viskas, ką žmonės sako vieni kitiems, yra panašu, mintys, kuriomis jie dalinasi pokalbiuose, beveik visada tokios pačios, bet kiek slaptų užuolandų, kiek slaptų stalčiukų visų šių atskirų mechanizmų viduje! Kiekvienas nešiojasi ištisą pasaulį! Nepažįstamą pasaulį, kuris gimsta ir miršta tyloje! Kokia vienatvė kiekvieno žmogaus kūne!“ Aš labai mėgstu citatas (ne tik „Fantazijaus“), turiu daug sąsiuvinių, kuriuose ranka išsirašinėju skaitytų knygų citatas. Vėliau, kai reikia kokio nors įsikvėpimo, vartau šiuos sąsiuvinius. Perskaičius kelias citatas vėl galiu pajausti visą knygos nuotaiką, arba bent jau tą emociją, kurią man tas kūrinys sukėlė, kai jį skaičiau.
 
Suintriguokite, kas tas Fantazijus, koks jis tas karaliaus juokdarys, kurį vaidina aktoriai Tomas Rinkūnas ir Martynas Nedzinskas?   
Fantazijus  – bastūnas, kuris negali ir nenori priklausyti „normai“, kuris visada bus „kitas“: nekonformistas, atstumtas, nuvertintas, nesuprastas, kitoks. Fantazijus – juokdarys, iš kurio minčių galima ir juoktis, bet kurios įstringa, „nusėda“ galvose. Fantazijus – tai kažkas neapčiuopiamo, jis ir ant žemės, ir padebesiuose. Fantazijus – tai kažkas, kas neegzistuoja, tam tikra fikcija, kuri sujudina nusistovėjusius, užpelkėjusius gyvenimus.  Fantazijus – susitikimo šventė, kuomet tiesiog gera pabūti kartu, pakalbėti, pafilosofuoti, negalvojant apie veikimą, kai gera tiesiog būti „čia ir dabar“, matyti žmones esančius šalia ir užčiuopti tą fantaziją.
 
Šis spektaklis – tai pasaka, o pasakai beveik būtini tam tikri personažai: čia yra ir princesė, ir princas, ir karalius, ir juokdarys. Princesės vaidmenį režisierė patikėjo žinomai aktorei Miglei Polikevičiūtei.  Kokia ji, ta Bavarijos princesė, koks jos santykis su pagrindiniu spektaklio herojumi?  
Manau, kad ji yra naivi, geraširdė, šiek tiek kaprizinga, kaip ir pridera princesei, prisiskaičiusi romanų ir, matyt, trokštanti tikros ir amžinos meilės. Fantazijus jai yra tarsi jos buvusio seno juokdario, kurį labai mylėjo, šmėkla, tačiau ta šmėkla dar ir jauna, todėl princesė tikriausiai mato Fantazijuje savo gyvenimo meilę...
 
Princą pasikeisdami vadina aktoriai  Daumantas  Ciunis ir  Marius Čižauskas. Jie kuria labai įdomų personažą, o kaip jį mato teksto redaktorė? 
Mantujos princas man atstovauja tikrą kvailą, bet labai galingą jėgą – jei tik kas jam nepatinka, jis yra pasiruošęs tuo pat paskelbti karą. Jo karštakošiškumas gal ir būtų juokingas, jei ne tai, jog jis iš tikrųjų gali paskelbti karą, jis turi tokią galią ir per sekundę gali juokingą sceną paversti tragiška. Šis personažas, manau, turi atitikmenų ir mūsų gyvenime, ypač šiomis dienomis ir šie personažo pratęsimai į gyvenimą gali tik dar labiau sustiprinti jį.

Koks personažas spektaklyje geriausiai padeda atsiskleisti Fantazijui? 
Tai be jokios abejonės Sparkas (aktorius Mantas Vaitiekūnas). Pjesės įžangoje yra scena, kurioje vyksta Sparko ir Fantazijaus dialogas. Tiksliau, tas dialogas yra beveik vieno Fantazijaus monologas, į kurį įsiterpia keletas Sparko klausimų, kurie paskatina Fantazijaus atsakymus. Sparkas ir Fantazijus yra tam tikros priešingybės, tai, matyt, jie geriausiai vienas kitam ir padeda atsiskleisti.  Fantazijus yra karščiuojantis, Sparkas – ramus, Fantazijus norintis kažką keisti, o Sparkas patenkintas aplinkiniu pasauliu. Jie yra tarsi du antipodai.
 
O spektaklio kulminacija. Pakalbėkime apie ją. Ar iš tikrųjų ji yra tik nuspėjama?
Tikriausiai. Ją susikuria, susifantazuoja kiekvienas žiūrovas, bet scenoje ji tarsi ir neįvyksta, neįvyksta ta laiminga pabaiga, kurios galima tikėtis. Pjesės kulminacija ir yra jos nebuvimas: laimė neateina, kai jos yra tikimasi, o Fantazijus ir toliau plasnos ir skrajos. Galbūt „Fantazijus“ yra gyvenimiška pasaka: prasideda, kaip pasaka, bet pasibaigia, kaip gyvenimas – nebūtinai laimingai.
 
 
Artimiausiu metu spektaklį galima pamatyti Vilniaus mažajame teatre spalio 28, lapkričio 24, gruodžio 23, 27, 28 dienomis. 
 

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija