Goda Palekaitė – tarp 2016 m. geriausių Lietuvos scenografų

Auksiniu scenos kryžiumi nominuota Goda  Palekaitė už Vilniaus mažojo teatro ir VŠĮ „Meno laboratorija“ spektaklio „Europiečiai“ scenografiją.  „Labai smagu kai tavo darbai lieka pastebėti kritikų ir tuo gauna progą būti pastebėti visuomenės“, – sako Lietuvoje ir Europoje kurianti teatro menininkė Goda Palekaitė.  Spektaklį „Europiečiai“, kuris pelnė pripažinimą už vieną geriausių scenografijų,  artimiausiu metu galima pamatyti  kovo 30 ir gegužės 3 d. Vilniaus mažajame teatre.

 
Kas pirmasis jums pranešė gerąją naujieną apie tai, kad esate nominuota Auksiniam scenos kryžiui? Ar malonu, kai  Jūsų darbai yra  pastebėti kritikų?  
Tiesą sakant, šią žinią išgirdau iš Vilniaus mažojo teatro kolegų, gavusi sveikinimo laišką. Kritikų įvertinimas straipsnių ar apdovanojimų pavidalu man tarsi retrospektyviai įprasmina senus, pačiai gal jau nebeaktualius kūrybinius impulsus. Menininko kultūrinis kontekstas yra nesiejamas nuo pačios kūrybos. Ir nors pripažinimas pats savaime man nėra itin svarbus, visada jaučiuosi dėkinga, kai kontekstas mano darbą įtraukia ir paremia, o ne atmeta kaip svetimkūnį – nes dažnai nutinka ir taip!  
Visgi svarbiausia įvertinimuose man yra tai, kad jie veikia kaip mediatoriai tarp kūrinio ir visuomenės.
 
Po spektaklio „Europiečiai“ premjeros praėjo trys mėnesiai.  Viskas nurimo. Nusistovėjo. O gal aš neteisi, gal kūrėjų siela nerimsta? Gal norisi kažką pakeisti, patobulinti savo kurtoje  scenografijoje? Ar mintimis grįžtate prie jos, prie kostiumų, kaukių? 
Darbą keisti ir tobulinti galima be pabaigos, nes pats nuolatos keitiesi ir tai kas tau buvo įdomu vakar, nebebus rytoj. Tačiau tuo ir yra svarbus „deadlainas“ ar premjera –  ji savo grynai formaliu buvimu tarsi užbaigia darbą. Kaip parodos atidarymas ar knygos pridavimas leidyklai. Pvz. dabar žiūrint „Europiečius“ mane kaskart erzina kai kurie mano pačios sprendimai kostiumuose, tačiau nieko dėl to nebedarau. Tuo tarpu kaukės man kaip tik kuo toliau tuo labiau patinka, jos sukuria tokią nejaukią, sapnišką mistiką, kokios nesitikėjau... Tačiau jos – ne visai mano nuopelnas. Aš turėjau tik idėją. Ačiū Dianai Lozoraitienei, Vilniaus mažojo teatro dailininko asistentei, už tai, kad ne tik perskaitė mano mintis, bet ir jas neįtikėtinai profesionaliai ir jautriai įgyvendino.
  
Kuo Jums šis režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis įdomus?   
„Europiečiai“ buvo kuriami su socialiai kritiška intencija. Man meno kūrinio pozicija visuomenės atžvilgiu yra visada įdomi. Spektakliu kalbėti apie aktualius dalykus, meistriškai artikuliuoti meninėmis priemonėmis ir tuo pasakyti kažką reikšmingo – milžiniškas iššūkis. Tad lai mums, jauniems, atleidžia šio spektaklio kritikai dėl tam tikrų nesėkmių. Tačiau spektaklio kritika šį kartą irgi labai įdomi. 
  
O kuo brangus? 
Daug kuo ir visada tokiu išliks: tai mano pirmas darbas Vilniaus mažajame teatre, pirma pažintis su jo nepakartojamais aktoriais, taip pat su kai kuriais kūrybinės komandos nariais – tokiais profesionalais kaip Arturas Bumšteinas ir Andrius Jevsejevas. Ir, žinoma, pirmas bendras darbas Vilniuje su Aaronu – mano gyvenimo ir kūrybos kompanjonu (Aaron Kahn – spektaklio „Europiečiai“  judesio režisierius iš JAV – aut. past.).
 
Kokių atsiliepimų apie „Europiečius“ susilaukėte iš žiūrovų, pažįstamų, artimųjų? 
Tiesa sakant, labai įvairių. Nuo „labai patiko“ iki „labai nepatiko“ ir įdomesnių. Ir tai man atrodo labai gerai. Netikiu universaliu, visiems įtinkančiu menu.
 
Goda, būtų įdomu prisiminti ankstesnius savo darbus ir svarbesnius įvertinimus. Juk šiemet Auksiniam scenos kryžiui buvote nominuota jau nebe pirmą kartą?   
Taip. 2010 m. Auksiniam scenos kryžiui buvau nominuota už scenografiją ir kostiumus „Kovai“ pagal Kafkos tekstus, kurią kūrėme kartu su režisierium Paulium Ignatavičium Šiaulių dramos teatre. Vėliau su Pauliumi dirbome ties „Meile po guobomis“ (2015), taip pat Šiaulių dramos teatre. Viename didžiausių Austrijos valstybinių teatrų, Vienos jaunimo teatre teko kurti scenografijas spektakliams  „Tschick“ ir „Talentingasis Misteris Riplis“ (2016 ir 2017 m., rež. Thomas Birkmeir). 
 
Kaip antropologė esu atlikusi tyrimus Lietuvoje, Austrijoje, Namibijoje bei Indonezijoje. Savo kūrybą ir tyrimų rezultatus pristačiusi tarptautinėse parodose ir konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. 2015 m. anglų kalba buvo išleista mano pirmoji monografija “Conditions of Creativity: Ethnographic research among young contemporary artists in Vilnius” (“Kūrybos sąlyga: etnografinis tyrimas tarp jaunų šiuolaikinių menininkų Vilniuje“). O neseniai baigiau rašyti savo pirmąją pjesę „Conversation on the Roof on Chungking Mansions“ („Pašnekesys ant Chungking Mansions stogo“), paremtą savo ir Aarono patirtimis gyvenant Honkonge. Netrukus ji bus išleista italų fotografės ir antropologės Alicjos Khatchikian knygoje „Farther Than I Thought“ Turine, Italijoje.
  
Kuo esate  užimta šiuo metu? Kokiomis idėjomis, projektais  gyvenate  ir kvėpuojate?   
Pjesės išleidimu ir jos performatyviu skaitymu Vilniuje, kurį liepos 1d. atliks Aaronas (į renginį dar pakviesime!). Taip pat kito teatrinio projekto nulemtos tyrimo kelionės į buvusios Chazarų imperijos teritoriją Rusijoje ir Gruzijoje planavimu. Ir naujos, menais užsiimsiančios viešosios įstaigos Rather Than Happiness įkūrimo darbais. 
 
Ar dažnai vaikštote į teatrą ir už kokius kūrėjus ypač „sirgote“ per šių metų Auksinių scenos kryžių  teikimus? 
 – Į teatrą vaikštau taip dažnai kaip tik galiu. Ir vis tiek nespėju pamatyti daug ko, ką norėčiau. Lietuvos teatro scena kaip tokiai mažai šaliai yra neįtikėtinai aktyvi ir ganėtinai įvairi. Šiais metais, žinoma, sirgau už „Europiečių“ aktorę Elžbietą Latėnaitę (E.Latėnaitė pateko tarp geriausių aktorių ir buvo nominuota už Anglijos karalienės Elžbietos I vaidmenį spektaklyje „Marija Stiuart“ – aut. past.). Ir siunčiau savo palaikymą tiems nepriklausomų teatrų profesionalams, kurie jautėsi į ceremoniją nepakviesti ir šį kartą nusprendė netylėti. Protestas yra vienintelė teatro išlikimo sąlyga.
 
Dėkoju Jums už pokalbį. Ir labai nuoširdžiai Jus sveikinu –  esate pripažinta  viena iš trijų geriausių Lietuvos scenografų.  Jūsų pavardė ir darbai skamba šalia tokių scenografijos meistrų kaip Gintaras Makarevičius („Oidipo mitas. Tėbų trilogija“) ir  Herbert Schäfer (Giuseppe Verdi operos „Don Karlas“). O spektaklį „Europiečiai”, kurio scenografija atkreipė šių metų Auksinių scenos kryžių vertinimo komisijos dėmesį, galima pamatyti  jau  kovo 30 ir gegužės 3 dienomis Vilniaus mažajame teatre. 
 
 
 

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija