Jokūbas Bareikis – apie aktoriaus duoną, poeziją, turtus ir žaidimus

Vilniaus mažojo teatro aktorius Jokūbas BAREIKIS savo talentą dalija ne tik dramos gerbėjams. Gražaus tembro savininkas dalyvauja muzikiniuose projektuose, kuria dainas ir atlieka jas bardų festivaliuose. Jam patinka viskas, kas skatina kurti, tobulėti, ieškoti naujų galimybių. Gegužės pabaigoje aktorių pamatysime naujame teatro projekte „Pasikalbėk su manimi eilėmis“.

– Jokūbai, jūsų kaip aktoriaus bagaže jau yra apie 30 vaidmenų. Esate vaidinęs ir filmuose, vienas iš jų – istorinis dokumentinis „Laisvės kaina. Savanoriai“, jus dar galime vadinti ir dainuojamosios poezijos atlikėju. Ką dar pridurtumėte?

– Prieš trejus metus pradėjau pedagoginę veiklą, dėstau aktorinį meistriškumą Vilniaus kolegijoje. Tam baigiau teatro pedagogikos magistro studijas Vilniaus edukologijos universitete. Artistui, jeigu jis tik netingi ir nori išbandyti save ne viename kūrybiniame bare, darbų atsiranda. Man įdomu vaidinti ir „Domino“ teatro komedijose, garsinti animacinius filmus ir kt.   

– Išskirtiniai jūsų vaidmenys Vilniaus mažojo teatro įkūrėjo ir puikaus režisieriaus Rimo Tumino pastatytuose spektakliuose „Trys seserys“, „Madagaskaras“ ir „Mistras“, o „Auksinį scenos kryžių“ esate pelnęs už vaidmenį jaunos režisierės Olgos Lapinos spektaklyje „Brangusis atrakcionų parko dėde!“. Ar šie vaidmenys – jūsų mėgstamiausi?

– Kiekvienam vaidmeniui aktorius ieško tam tikrų savo resursų. Tai yra jo laikas, mintys, vaizduotė, kūryba, prisiminimai, išgyvenimai, ieškoma informacija ir kt. Visa tai sudaro vaidmens visumą, todėl visi suvaidinti vaidmenys yra tam tikra prasme brangūs, nesvarbu, kokiam žiūrovui skirti ar kokio žanro spektakliuose atlikti. Yra tik labiau pavykę ir nepavykę. Antra vertus, kiekvieną kartą vaidinant spektaklyje tas pats vaidmuo suskamba skirtingai. Pavyko ar ne – aktoriai paprastai junta ne tik patys, tai matyti ir iš publikos reakcijos, tad ji mums labai svarbi. 

– Numatyta netrukus pristatyti teatro fojė vyksiantį poetinės improvizacijos vakarą „Pasikalbėk su manimi eilėmis“. Jame dalyvausite ir jūs. Koks tai bus reginys?

– Kolegė Valda Bičkutė inicijuoja ir pristato Lietuvos teatre visiškai naują, neįprastą poezijos vakaro formą. Jai šią idėją padovanojo ir leido ją naudotis latvių režisierė Mara Kimelė, Rygoje sukūrusi spektaklį „Eilės“. Tai tarsi atsakymas, kaip šiais laikais skaityti poeziją... Šis literatūros žanras – labai intymus, tačiau reikalauja aiškios artikuliacijos tiek minties, tiek emocine prasme. Idėja improvizuoti spektaklį, kurti dramaturgiją iš eilėraščių čia ir dabar išlaisvina nuo temų ir autorių apribojimų, leidžia pasirinkti ilgesnį ar trumpesnį literatūrinį žodį ir paversti jį gyvu, spontanišku, dialogo su publika dalimi. Ši išties unikali forma, kuri pirmą kartą bus pristatoma Lietuvos teatre, paskatino mane įsitraukti į poezijos skaitovų kompaniją, nes aš visada mėgau poeziją.

– Kaip vyks šis improvizuotas poetinis vaidinimas?

– Gegužė ir birželis – tokie pavasario ir vasaros pradžios mėnesiai, kai atgimusi gamta žadina mūsų jausmus, labai tinka ir poezijos sklaidai. Per 80 sceninio veiksmo minučių mes, aktoriai V. Bičkutė, Virginija Kochanskytė ir aš bei poetas Mindaugas Valiukas, pateiksime po keliasdešimt išmoktų įvairių lietuvių autorių eilėraščių. Griežtai laiko rėmų ribojamame improvizacijos vakare dramaturgija, siužetas ir meninė kulminacija gims kiekvieną kartą naujai, bus kuriami iš poezijos čia ir dabar, žiūrovų akyse. Poetinių improvizacijų vakare skambės tik tai, kas iš tiesų artima kiekvieno iš mūsų širdžiai. Manau, kad posmai pasieks ir publikos jausmus.

Kokius eilių autorius ketinate rinktis? Gal išvardytumėte bent dešimt savo mėgstamiausių poetų?

– Ne, nevardysiu... Nieko nenoriu įžeisti. Pasakysiu tik tiek, kad skaitysiu šiuolaikinių poetų posmus. Resursai, iš kurių galiu rinktis, – tikrai neišsemiami. Gerų tekstų randu ne tik poezijos knygose, bet ir internete. Man gaila, kad knygynuose neretai poezijos knygos ne tokios populiarios, kaip, pavyzdžiui, valgių ir sveikos mitybos leidiniai.   

– Ar turite artimų draugų poetų? Gal yra tokių autorių, kurie rašo tekstus jūsų kuriamoms ir atliekamoms dainoms?

– Ne... Mano draugai, kaip sakoma, įvairaus plauko. Gal kada tarp jų atsiras ir poetų. Dėl kūrybos... Pirmiau mano galvoje apsigyvena melodija, paskui ieškau tekstų, kurie jai tiktų. Dainas, galima sakyti, rašau sau, ir jos pirmiausia skamba artimiems žmonėms ir draugams.

– Televizijos žiūrovai jus ne kartą matė populiariuosiuose projektuose. Tikriausiai po tokių pasirodymų plačiajai auditorijai jūsų gerbėjų gretos išaugo? Ar netrikdo jūsų tai, kad tapote dažniau atpažįstamas gatvėje?

– Džiaugiuosi, kad tie žaismingi muzikiniai projektai patinka žiūrovams, be to, ir mums, atlikėjams, ten smagu dalyvauti, jaučiamės taip, tarsi žaistume. Už tai turėtume būti dėkingi šių laidų prodiuseriams. O dėl populiarumo nesiginsiu – žmonės mane pažįsta, kartais užkalbina, bet aš tam didelės reikšmės neteikiu. Nebent kitiems, kurie leidžia laiką kartu, būna neįprasta dėl to dėmesio. Beje, tokį ažiotažą, jeigu tik nori, gali sukelti kiekvienas atlikėjas. Tai priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo asmenybės, nuo to, kiek jam svarbus tas sėkmės ar susižavėjimo juo „kaifas“. Manau, jog aktoriaus profesija yra išskirtinė gal tik tuo, kad aktoriui suteikta privilegija scenoje gyventi kitų žmonių gyvenimus. Tačiau ji nėra lengva – turi savų pranašumų ir trūkumų.

Visą Giedrės Milkevičiūtės interviu su Jokūbu Bareikiu skaitykite  žurnale „Savaitė“ Nr. 19

(2017 05 11)

 

Mus remia:

Balto print Libra Vitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija