Netekome Teatro žmogaus - Valentino Tudorakės

2017 m. rugpjūčio 19 dieną mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Pastatymų dalies vedėjas, scenografas Valentinas Tudorakė.
Dvidešimt šešerius metus Vilniaus Mažojo teatro Pastatymų daliai vadovavęs Valentinas Tudorakė gimė 1957 metų liepos 23 dieną Rusijoje, Tomsko srityje, tremtinių rumuno ir lietuvės šeimoje. Į Lietuvą Valentinas grįžo būdamas septyniolikmetis jaunuolis ir liko čia visam laikui. 
Kaip pasakojo pats Valentinas Tudorakė: „Neseniai buvau grįžęs iš Peterburgo, kur mokiausi dailės, ir gyvenau intensyvų dvasinį gyvenimą. Akademinio teatro pastatymų dalyje dirbau staliumi, o R.Tuminas tuo metu statė spektaklį „Tarytum mes nepažįstami“. Man buvo įdomu, ateidavau į repeticijas, atnešdavau visokių niekučių spektaklyje vaizduojamam laikotarpiui atspindėti. Padariau dar keletą dalykų. Pradėjom svajoti apie ateitį, pamažu išsirutuliojo mintis apie savo teatrą. Maždaug 1988-aisiais atėjo laikas tą mintį įgyvendinti. Idėją palaikė tuometinė Teatro sąjunga. Joje buvo sukurta keletas etatų žmonėms, kurie turėjo rūpintis naujo teatro steigimu. Aš buvau vienas iš tų žmonių.
Jau anksčiau mes dviese su R.Tuminu pradėjom vaikščioti po Vilnių ieškodami vietos kur galėtų įsikurti būsimas teatras. Vis rūpėjo patalpos esančios Gedimino pr. 22, čia Tuminas norėjo statyti Brechto „Galilėjų“. Patalpos tuo metu priklausė Radijo ir televizijos komitetui, čia repetavo choras. Iš Kultūros ministerijos nieko negalėjome tikėtis, tad kreipėmės į savivaldybę. Jau vyko perestroika, ir daug kas palaikė naujas idėjas, kad Vilniui reikia municipalinio teatro. Teatrui buvo skirtas metinis finansavimas, kurio nors ir neužteko pastatymams, bet trupę buvo galima išlaikyti. Pradėjom ruošti pastato restauracijos projektą. Paruošiamieji darbai vyko iki 1991-ųjų sausio įvykių. Per juos iš savo patalpų išvaryti Radijo ir televizijos darbuotojai neturėjo kur dėtis, todėl visi sugužėjo į šį pastatą. Žiūrovų salė pavirto didžiuliu biuru: įvairios televizijos tarnybos čia susinešė viską, ką suspėjo, dirbo keli šimtai žmonių. Tikra revoliucijos dvasia. 
Po šių įvykių, įtampai atslūgus, pradėjom svarbiausius rekonstrukcijos darbus, aš juos – greta darbo su naujais spektakliais – prižiūrėjau. Ankščiau teatre buvo statomi didelės formos spektakliai pagal klasikinę literatūrą. Darbo procesas buvo sunkus, bet labai įdomus. Užimti būdavo visi aktoriai, nė vienas nelikdavo nuošaly. Buvau vienas iš nedaugelio žmonių, tikėjusių, kad teatrą vis tiek kada nors pastatysime, turėsim savo namus. Padidinus finansavimą, darbai labai paspartėjo, nors teatras išėjo ne visai toks, kokio norėjome.“
Per 1991 metų sausio įvykius Valentinui Tudorakei buvo 36-eri. Prieš kelias dienas buvo įvykusi režisieriaus R.Tumino spektaklio „Vyšnių sodas“ premjera. Sovietiniams kariniams daliniams pradėjus Spaudos bokšto šturmą, spektaklio rodymas buvo atidėtas. Valentinas su teatro bendradarbiais nuolat ėjo budėti prie Seimo. Sausio 13 dieną prie TV bokšto jis pateko į sprogimo epicentrą, liko gyvas, nes šalia buvę žmonės išvedė iš apsupties. Valentinui Tudorakei 1992 metais buvo įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis. Prisimindamas šias akimirkas Valentinas Tudorakė sakė: „Laisvė. Tai pats svarbiausias jausmas žmogui. Kas gali būti geriau, nei žinoti, kad tu turi galimybes? Ne viskas susiklostė taip, kaip norėjo tie, kurie buvo prie bokšto, tačiau apskritai visi gavo daugiau nei prarado. Aš šį savo gyvenimo momentą prisimenu kaip savo gyvenimo viršūnę, kaip dvasinį pakilimą.“ 
Teatro žmonėms Valentinas Tudorakė visada liks Vilniaus mažojo teatro siela, labai svarbia istorijos dalimi ir nuoširdžiu, teatro idėjai atsidavusiu žmogumi, kolega niekada „nevyniodavusiu žodžių į vatą“.
Jis buvo puikus kolega, ištikimas draugas, mylintis tėvas, vyras, brolis. Vilniaus mažojo teatro kolektyvas nuoširdžiai gedi buvusio bendradarbio ir reiškia gilią užuojautą velionio artimiesiems. 
 
Atsisveikinimas su Valentinu Tudorake Vilniaus mažajame teatre (Gedimino pr. 22) rugpjūčio 21 d. (pirmadienį) nuo 11val. Urna išnešama 15 val., laidotuvės Karveliškių kapinėse. 
Artimieji prašo atsisveikinti su Valentinu gėlės žiedu.
 

 

 

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija