Premjera Vilniaus mažajame teatre - „Europiečiai“

Gruodžio viduryje režisierius Paulius Ignatavičius pakvies į naują spektaklį Vilniaus mažajame teatre „Europiečiai“ pagal Aischilo dramą „Maldautojos“. Pasinaudodamas antikos tragedijos siužeto vingiais režisierius ketina išmušti iš vėžių žiūrovus itin aktualia pabėgėlių tema.
Žada: nuobodu nebus.

– Atsitiktinumas, kad ir jūsų mokytojas Rimas Tuminas, pastatęs Sofoklio tragediją Graikijoje, Eipdaure, ir jūs brendat į tas pačias antikos gelmes?
– Iš pradžių bridau ne į antiką, bridau į pačią temą. Norėjau kurti spektaklį apie tai, kas vyksta dabar, kaip Europa reaguoja į pabėgėlių krizę. Ji it lakmuso popierius parodo, kaip jos akivaizdoje stiprėja radikalioji dešinė. Ieškojau tinkamos pjesės, nes labai didelis pavojus nerti į žurnalistinį tyrimą ir padaryti spektaklį perdėm politinį. Antika man tėra kaip priemonė galbūt kitu kampu pažvelgti į šią problemą.
 
– Leiskit spėti: augęs liberalioj aplinkoje į ją žvelgiat iš beribės tolerancijos pozicijų...
– Aš manau, kad teatras turi kelti klausimus apie šiandieną, – toks yra mano pirminis įsitikinimas. Aš nenoriu mokyti žiūrovų, nenoriu jiems nurodinėti, kaip reikia gyventi, kaip čia geriau pasielgti. Man tiesiog nepatinka stereotipai. Mūsų šaly, Lietuvoj, ir ne tik Lietuvoj, – ir Europoj, Amerikoj, – visur daug ksenofobijos, kito žmogaus baimės. Juk kuo daugiau kitą žmogų pažįsti, tuo labiau prie jo prisiriši ir jis nebeatrodo svetimas ir labai kitoniškas. Man atrodo, esminis dalykas yra tas, kad tautų maišymosi, kuris visada vyko, niekaip neišvengsime ir ateityje.

– Stereotipiška jums ir rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus mintis, kad kosmopolitizmas – pats nuobodžiausias pasaulio modelis?
– Mano tėvo?.. (Juokiasi.) Na, taip jis galėjo pasakyt... Aš nesutikčiau su tokia mintimi. Mano tėvo karta vis dar gyvena kitam nei mano karta pasauly; mūsų požiūriai labai skiriasi. Lietuvių Lietuvoje mažėja: dabar tėra du su puse milijono, o 2100-aisiais, pagal kai kurių specialistų prognozes, kad ir kaip būtų liūdna, liks tik pusantro milijono, – mūsų tauta nyksta. Istorijos tėkmėje mes tiek persimaišę su rusais, lenkais, žydais ir visom kitom tautom, ir juo toliau, tuo šis procesas bus intensyvesnis, tad sąvoka „grynakraujis lietuvis“ apskritai netekusi prasmės. Reikėtų liautis klijavus etiketes. Mano tėvo kartos noras saugoti papročius, žinoma, gražus, bet turim suvokti, kad gyvenam su kitų tautybių žmonėmis ir turim būti jiems tolerantiški. Mūsų tikslas yra sugyventi, užtat daugiau reikėtų kalbėti apie sugyvenimą, o ne apie kažkokį tautos gryninimą, nenorint įsileisti pabėgėlių. Jie jau yra atbėgę į Europą ir jau tapę mūsų problema. Vykstančio karo kontekste kalbėti apie kitokio žmogaus baimę, manyčiau, yra neteisinga. Mes pasielgtume labai žiauriai, jei visiems pabėgėliams klijuotume teroristų etiketę.

– O kaip Europos politikai pasielgtų, jei įsileistų visus ant kojų sukilusius Afrikos milijonus?

– Sudėtinga problema, užtat nenoriu duot vienareikšmiškų atsakymų. Šiuo atžvilgiu Europoje dar apstu chaoso, nors jau bandoma kažko imtis, sisteminant pabėgėlių srautus. Baisiausia, jie bando plaukti per jūrą tokiomis sąlygomis, kokių net didžiausiam priešui nelinkėtum, kaip kokie nežmonės, ir nuskęsta... Dažnai norima problemą spręsti ją ignoruojant, užsisklendžiant, uždarant sienas (kai kas nori paisyt tik savo kiemo), bet problema nuo to tiktai gilėja. Turime jiems padėti, nes Lietuva jau šiandien yra gerovės valstybė, galinti teikti humanitarinę pagalbą.
 
Politikai turi prisiimti šią atsakomybę. Aš manau, reikia komunikuoti, reikia bandyti pažinti juos, – jie neišvengiamai, juo toliau, juo labiau, taps Europos dalimi. Juk jie tokie kaip mes: myli, nekenčia, viliasi... Jeigu mes būsim siauraminčiai, rūpinsimės tik savo kiemu (žinoma, taip lengviau gyventi), radikalėjimo, kaip JAV, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir kitur pasaulyje, neišvengsime.
 
– Gal tiesiog pasaulis nusivilia liberalizmu?
– Aš manau, kad kiekvienas turi teisę spręsti, kaip jam gyventi, užtat visuomenės liberalėjimo ir nelaikau blogiu. Atvirkščiai, mūsų krikščioniš kam krašte labai daug konservatyvumo, nepakantumo ir tabu laužymas skatina visuomenės išlaisvėjimą.
 
– Kiekvienas sulaužytas tabu skatina laužyti vėl ir vėl...
– Teko dalyvauti projekte „Gyvenu laisvai“, kur buvo parodytas grupės moksleivių su režisierium susuktas filmas apie Visaginą bei jo gyventojus, kurių atžvilgiu esam prisikūrę įvairiausių stereotipų, neva jie yra prorusiški ir Rusijos palaikomi, neva norintys perversmų. Filmas parodė, kad nieko panašaus nėra, kad jie nori panašių teisių kaip ir lietuviai.
Ir savo spektakliu teigiu esminį dalyką – mes žemėje esam ne vieni. Nėra „mano kiemo“, yra bendras kiemas, yra ne tik mano norai, bet yra ir kito žmogaus norai. Mačiau filmą, kaip Kalė uoste Prancūzijoje dauguma pabėgėlių neįleidžiami į parduotuves, esą tai galėtų trukdyti tiek prekeiviams, tiek pirkėjams. Ar jums tai nieko neprimena? Pasaulis mokosi, mokosi ir pamokos jam tokios sunkiai išmokstamos yra. Teatro paskirtis, manau, ir būtų – ne mokyti, bet kelti klausimus, sudirginti, kad kažkas sujudėtų žmoguje, kad imtų suktis jo galvoje mintis.
 
– Teatro žmonės dažnai vartoja sąvoką „išvesti žiūrovą iš komforto zonos“. Manote, kad komfortas – nuolatinė būsena žmogaus?
– Žmogui būdingas įprotis viską „susidėlioti į stalčiukus“, – taip jis jaučiasi kur kas ramiau, saugiau. Pavyzdžiui, atėjęs į gimtadienį, jis žino, pas ką atėjo, ko atėjo, ir žino, ko tikėtis. Teatre jis nugrimzta į minkštą kėdę (jam šilta, gera, saugu) ir rengiasi žiūrėt kažkokią nepretenzingą istoriją, bet kai veiksmas scenoje „atima“ iš jo tą minkštą kėdę ir jis patenka į visai kitą socialinę situaciją, sutrinka ir nežino, kaip reaguoti. Galbūt tas bandymas išvesti iš komforto zonos yra noras, kad žiūrovas liautųsi buvęs tik stebėtojas. Man pačiam yra tekę patirti, kai menas, konkrečiai spektaklis, sukuria tokias aplinkybes, kuriose kartais nežinai, kaip tau pasielgti, ir tomis akimirkomis pradedi suprasti tikrąsias savo vertybės. Juk dažnai mes pasiduodame minios nuostatoms arba vertybėms, kurios yra visuotinai priimtos, bet kai patenkame į nekomforto zoną, kai liekame vieni prieš savo pasirinkimą, kokį žingsnį žengti toliau, tada būtent ir išryškėja, kas mums patiems yra svarbiausia. Ta pati schema tinka ir pabėgėlių atžvilgiu: labai patogu sėdint prieš televizorių, transliuojantį labdaros koncertą, jų labui žinute paaukoti vieną kitą eurą, bet kaip būtų sudėtinga, jei pabėgėlis ar kitas pagalbos ieškantis žmogus paskambintų į mūsų duris... Apskritai europiečiai gyvena susikurtam saugumo burbule ir teatras, man atrodo, jiems galėtų būti ta vieta, kur jie būtų net prieš savo valią iš to saugumo burbulo išstumti. Kad susipurtytų jų smegenys, kad teatras savo priemonėmis tiesiog padėtų jiems geriau suprasti tamsiąsias ir šviesiąsias jų puses.
 
– Tad tam žmogui, kuris gyvena „nekomforto zonoje“, į tokį teatrą geriau neiti?
– Menininkas visada stovi prieš dilemą, kiek jo kūrinys universalus, bet, manau, galvoti, kaip sureaguos žiūrovas, yra didžiulė pragaištis. Menininko, lakstančio paskui žiūrovą, laukia greita „mirtis“. Žiūrovas pats turi pasirinkti, ar jam naudinga, įdomu ar neįdomu, nes labai retai nutinka, kad spektaklis priimtinas be jokių išlygų visiems, – tokiu atveju jis būna arba popsinis, arba genialus. Žinoma, visokio teatro reikia, ir statydamas spektaklį negalvoji, kad žiūrovas va šitoj vietoj turėtų prapliupt juoku, o šitoj – susimąstyti ar pravirkti... Jei spektaklis skelbiasi norįs ištraukti žiūrovą iš komforto zonos, tai žmogui, kuris jaučia diskomfortą, gal nė nereikia tokio spektaklio. Na, o režisierius turi daryti tai, kas jo širdy, ką skauda, kas įdomu, apie ką norisi kalbėti, ir į kiekvieną darbą žiūrėti naujai. Tikiuosi, niekada negalėsiu pasakyti, kad jau moku pastatyti gerą spektaklį, – nuolatos ieškosiu ir nuolat abejosiu, nes vadinamasis „rankos atkalimas“, t.y. profesionalizmas, manau, veda į negyvą teatrą...
 
– ...kaip domėjimasis žmogumi – į nusivylimą? Andai skaičiau tokią jūsų mintį: kuo labiau giliniesi į žmogų, į jo vidinį pasaulį, tuo aiškiau matai – tuštuma...
– Matyt, ta mintis kilo Beketą berealizuojant (S. Beketo absurdo dramą „Žaidimo pabaiga“ – aut.), nes jo tekstai gali „nunešti stogą“. Man atrodo, kuo labiau kasiesi žmogaus prigimties, jo motyvacijos gyventi link, tuo aiškiau susivoki, kad jokios prasmės nėra. Vienintelė prasmė yra gyventi. Tos prasmės paieškos veda į niekur. Mano nuomone, iš to ir atsiranda man nepriimtinas susireikšminimas ir sureikšminimas tam tikrų dalykų, kad štai mes labai prasmingai gyvename, nors realiai vienintelis dalykas, kas yra svarbu, – džiaugtis tuo gyvenimu, kurį turi. Iš tikrųjų „tuštuma“ skamba depresyviai, nes prasmės nebuvimas nereiškia tuštumos. Gal kam pasirodys, kad neieškojimas atsakymo, kodėl aš gyvenu, tėra atsakomybės vengimas, bet nieko panašaus: žinoma, yra gyvenime vaikai, žmona, yra pareigos, bet visi mes esame vienišiai žmonės; vienatvės nata dominuoja mumyse. Užtat turime stengtis gyventi pozityvia gaida, įžvelgti žolės stiebelyje gyvenimą, su šypsena sutikti kitą žmogų, su ironija – save; man ir spektaklis turi būti kaip gyvenimas – visoks, ir liūdnas, ir linksmas, ir ironiškas... Galų gale ir teatre esu dėl to, kad čia patinka, ir žmonės eina į teatrą, kad jiems patinka žiūrėti į kitų žmonių gyvenimus. Toks keistas dalykas: repetuoji, giliniesi į kokią nors ne savo istoriją, statai spektaklį, o jis paskui tampa intaku, kuris nori nenori įteka į tavo gyvenimą...
 
 

 

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija