Scenoje reikia tik vyro, moters ir MEILĖS

Kirgizų kilmės režisierius Ulanbekas Baialievas Vilniaus mažajame teatre rengiasi premjerai „Dviese sūpuoklėse“. Šis Viljamo Gibsono kūrinys yra santykių drama apie du vienišus žmones, kurie reflektuoja savo patirtį. Tai spektaklis apie dvi vienatves ir neįvykusią ateitį. Premjera jau gruodžio 8, 9, 22 dienomis.

– „Dviese sūpuoklėse“ kadaise suvaidino legendinė Lietuvos aktorė Monika Mironaitė su Artiomu Inozemcevu. Kaip atrodo Jums, kur slypi šios amerikiečių dramaturgo V.Gibsono pjesės grožis?

– Jis slypi vyro ir moters santykyje, paslaptyje. Būtent tai, čia svarbiausia ir įdomiausia. Vyras ir moteris – teatro sukūrimui daugiau nieko nereikia. Legendinis Rusijos teatro režisierius Piotras Fomenka yra sakęs: „scenoje reikia vyro, moters ir Dievo“, o aš pridurčiau: „Vyro, moters ir MEILĖS, nes Dievas ir Meilė ko gero yra tas pats“. Šis spektaklis apie tarpusavio santykių sunkumą, vienatvę, problemas, kurios turi prasmę. Visko reikia, kad žmogus galėtų susitaikyti ir po kurio laiko į viską pažiūrėti kitomis akimis. Juk gyvenime blogi dalykai pasimiršta ir lieka tik šviesa. Kad ir kaip herojai šioje istorijoje besikankintų, jiems tai gera pamoka. Tai istorija, kuri liks jų atminty. Ši pjesė parašyta 1958 m., jos herojai gyvena kančioje jau beveik šešiasdešimt metų, reikia duoti jiems galimybę išsilaisvinti, gal net sugalvoti kitą finalą, mes apie tai dar galvojam...

– Kaip gražiai pasakyta: „Scenoje reikia tik vyro, moters ir meilės“. Sakykite, kaip meilę supranta Jūsų herojai: JIS ir JI?

– Tai – įdomi tema. Vyrams meilė susijusi su romantika, iššūkiais, jiems meilė – lyg skrydis į kosmosą. Tuo tarpu moterims – tai gamtos šauksmas, šeima, savęs dovanojimas vyrui, vaikams. Mūsų herojė taip pat norėtų surasti savo žmogų, susilaukti vaikų. Iki susitikimo su Džeriu tai nebuvo taip skausminga. Ji labai savarankiška, tvirta, stipri mergina, kuri nenori atiduoti nė centimetro savo laisvės. Jos natūrali būsena vienatvė. Tuo tarpu Džeris buvo vedęs, išsiskyrė ir išvažiavo į kitą miestą. Jo žmona yra pirmoji ir viso jo gyvenimo meilė. Jis galvoja apie ją visą laiką. Abu spektaklio herojai jaučiasi panašiai: jis jaučiasi vienišas, ji – vieniša. VIENATVĖ yra pagrindinė spektaklio tema. Jie neturi kur eiti, neturi su kuo susitikti. Abu artėja prie ribos, kai nesinori su bet kuo leisti laiką, tūsintis, taip elgiamasi iki 30-ies. Vėliau tai jau nenatūralu.

– Repeticijos eina į pabaigą, premjera jau gruodžio 8 dieną. Kokį pažadą galėtumėte duoti šio spektaklio žiūrovui ?

– Minimum – tai bus gražu, o maksimum – tai bus labai įdomu. Ši istorija užburs, joje bus labai daug paslaptingos energijos, neišsakytų dalykų tarp vyro ir moters. Tikrai nebus nuobodu ir tai turėtų sužavėti, sudominti. Tai bus spektaklis apie vienatvę. Čia bus dvi nepridengtos vienatvės su tiksinčiu biologiniu laikrodžiu. Jam jau 33-eji, o jai net 29-eri ir jie bando spėti įšokti į paskutinį nuvažiuojančio jaunystės traukinio vagoną. Mes bandome save apgauti, galvodami, kad jaunystė amžina, kad mūsų laikais viską galima patempti, pataisyti, nupjauti...Visa tai melas: laikas praeina ir mes suvokiame, kad nieko negalime padaryti. Nuo amžiaus nepasislėpsi.

– Jūs nuostabiai pataikėte pasirinkdami aktorių duetą. Indrė Patkauskaitė ir Mantas Vaitiekūnas itin talentinga ir vizualiai labai graži pora. Kuriant vaidmenis, jiems labai pravers ir gyvenimiška patirtis, kuri yra jų išgyventa, išjausta, jų – kaip Indrės ir Manto.

– Indrė trapi, gyvybingomis, degančiomis akimis. Kai pirmą kartą išvydau Indrę vaidinant „Madagaskare“, suvokiau neįtikėtiną jos talentą. O Mantą pirmą kartą pamačiau komiškame vaidmenyje, bet paskui aptikau vidinę jėgą, talentą, supratau, kad tokio vaidmens, kaip „Dviese sūpuoklėse“ jis niekada neturėjo, tai jo pirmasis itin rimtas vaidmuo. Nenorėjome atskleisti jo komiškosios natūros, talento, bet šiandien repetavome vieną sceną, kurioje jis kalbėjo seno žmogaus balsu ir tai buvo labai žavu. Galbūt panaudosime kažką iš jo praeities arsenalo, bet tai skirsis nuo to, ką jis darė anksčiau. Jo rolė šiame spektaklyje nėra komiška, čia jis – lyrinis herojus: reflektuojantis, nervingas, kenčiantis žmogus. Tai kažkas naujo ir jam. Džiaugiuosi šia aktorių pora, jų talentu, gyvybe, kurią jie skleidžia žiūrovui, jų energija scenoje. Džiaugiuosi, kad aktorei Indrei Patkauskaitei šiame spektaklyje labai pravers ir jos šokėjos patirtis. Mat jos herojė svajoja būti šokėja. Kiti režisieriai neatkreipė dėmesio į šį faktą, tik užsiminė, kad Gitela netalentinga, tačiau mes tuo nelabai tikime. Aš turiu parodyti, kad ji moka šokti, kad ji gali šokti, kad ji talentinga. Ji tiesiog dar neišgyveno tos istorijos, kuri leistų jai atsiskleisti. Ji dar neišgyveno sukrėtimo, nepatyrė impulso, kurio reikia, kad šoktum genealiai. Mūsų spektaklyje ji turi šansą atrasti savo talentą ir galbūt mes jai duosim šią galimybę...

– Aktoriai džiaugiasi galimybe padirbėti su Jumis. Apie Jus žinome tiek, kad esate Rimo Tumino mokinys, gyvenate ir dirbate Maskvoje, šiuo metu J.Vachtangovo teatre galima pasižiūrėti jūsų spektaklį „Audra“. Būtų įdomu sužinoti apie Jus daugiau.

– Esu laisvai samdomas režisierius. Gyvenu Maskvoje. Esu žmogus, kuris ieško. Nesakau, kad ieškau savo teatro. Šiuo atveju pasitikiu R.Tuminu, kuris kalba apie tai, kad personažai yra gyvi: su savo valia, teise ir mes turime juos išgirsti. Mes labai dažnai juos traktuojame pagal savo įsitikinimus, neduodam galimybės personažui prabilti, pasakyti apie save. Aš galiu pasitikėti savo herojais, aš turiu duoti jiems galimybę išsisakyti, išsipasakoti, jie juk gyvena pjesių puslapiuose daugybę metų. Tokia pati užduotis manęs laukia ir spektaklyje „Dviese sūpuoklėse“, noriu duoti savo herojams galimybę išsisakyti, išsiverkti, nusiraminti, susitaikyti su savimi, su savo būtimi.

Statyti pjesę Rimo Tumino teatre yra neįtikėtina garbė, man patinka darbiniai santykiai teatre, atmosfera, komanda, kurią pavyko suburti: kompozitorius Faustas Latėnas parašė labai gražią – liūdną ir švelnią – muziką. Scenografas suteiks galimybę mūsų herojams būti pakylėtiems, jie bus lyg dvi planetos virš Žemės.

– Užsiminėte apie spektaklio scenografą ir kostiumų dailininką – Julianą Tabakovą, kuris šiek tiek yra pažįstamas Lietuvos publikai. Lygiai prieš dešimtį metų su švedų režisieriumi E. Glaster, jis Vilniaus mažajame teatre sukūrė scenografiją W. Shakespeare‘o „Audrai“...

– Julianas yra Bulgarijos ir Švedijos pilietis, gyvenantis keliuose miestuose, dirbantis keliose valstybėse, mokslus ėjęs Sofijoje, Paryžiuje ir Londone. Tai ne šio pasaulio žmogus: jo kūryba apima ne tik teatro scenovaizdžius, kostiumus, performansus, fotografiją, knygų iliustraciją, autorinių filmų režisūrą. Dailininkas yra sukūręs scenografiją daugiau kaip 35 spektakliams Sofijos, Maskvos, Stokholmo, Upsalos ir Gioteburgo teatruose. Julianas yra neįtikėtinai tikslus, jautrus, turintis unikalų pajautimą. Mačiau vieną jo darbą, kurį jis padarė su Rimu Tuminu ir užsidegiau noru padirbėti kartu. Tai mūsų pirmas bendras darbas, bet tikrai ne paskutinis.

Artėjant Vilniaus mažojo teatro premjerai „Dviese sūpuoklėse“, režisierių Ulanbeką Baialievą kalbino Rūta Jakimauskienė. Lauros Vansevičienės nuotraukos.
 

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija