Teatro menininkė Goda Palekaitė: „Europiečiai yra šiuolaikinės Europos tragedija“

Lietuvoje ir Austrijoje dirbanti teatro menininkė Goda Palekaitė gruodį  rengėsi teatro premjeroms: viename didžiausių jaunimo teatrų Europoje  ir Vilniaus mažajame teatre.  Paskutinius akcentus prieš gruodžio mėnesio premjerą dėliojanti scenografė ir kostiumų dailininkė sako, jog ji su kolegomis savo darbais bando kalbėti apie visą Europą persmelkiančias įtampas – apie tai, apie ką ir Lietuvoje kalbėti jau dabar būtina. „Dėl drastiškai besikeičiančios Europos demografijos Lietuva jau netrukus nebegalės būti ta šalta užsidariusi homogeniška šalis, kokią čia daug kas nori matyti. Tuo tarpu, jauniems, tarptautinės patirties turintiems kūrėjams yra nusikaltimas tylėti apie tai, kas problematiška ir aktualu“,  –  sako pašnekovė ir kviečia į režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus premjerą „Europiečiai“ Vilniaus mažajame teatre.   Godos Palekaitės  kuriami  kostiumai turės realizmo, sarkazmo, pretenzingumo, grubumo, nuogumo ir tik truputį teatrališkumo. O scenografija –  butaforinis kontrastas mūsų gražiam mylimam patogiam teatrui.

Kas jums yra scenografijos guru, autoritetas, kuriuo žavitės, kurio darbai inspiruoja? 

Iš lietuvių scenografų visada didelę įtaką darė mano mylimo dėstytojo Adomo Jacovskio darbai. O pasaulyje yra daug inspiruojančių scenografų: įdomūs šalti vokiečiai Klaus Grünberg, Jan Pappelbaum, tarptautinė grupė Numen for Use ir daug kitų. Visgi, paveikiausi man visada buvo tų menininkų ir kolektyvų darbai, kurie teatrą ima kaip visumą, kurie spektaklio erdvę ir veiksmą kuria išvien ir nebepalieka galimybės kalbėti apie „režisierius“ ir „scenografus“: Romeo Castellucci, Jan Fabre, Bread and Puppet, Robert Wilson, Sasha Walz, Théâtre du Soleil... O vieno guru tikrai neturiu. 

Papasakokite apie save, savo  pirmuosius kelius į teatrą, pirmuosius darbus teatre

Gimiau ir užaugau Vilniuje, architektų šeimoje. Kultūra nei broliams, nei man niekada nebuvo svetima. Vieni pirmųjų vaikystės prisiminimų – iš Lėlės teatro, į kurį tėvai dažnai vesdavosi: visi vaikai klykia pamatę vilką, o aš žiūriu išsižiojus – į vilką ir į vaikus, į vilką ir į vaikus... Po to sekė įvairūs meno būreliai ir Vienožinskio dailės mokykla. Galiausiai nusprendžiau stoti į scenografiją Vilniaus dailės akademijoje. Pasisekė, kad būdama dar pirmam bakalauro kurse, gavau galimybę bent trumpam įkišti nosį į sceną. Kartu su Marija Puipaite – dabar puikia dizainere, „kūrėm“ scenografiją ir kostiumus trumpametražei operai Naujosios Operos Akcijos festivalyje tam pačiam Lėlės teatre. Biudžeto nebuvo jokio. Niekada nepamiršiu kaip nuo konteinerių naktį vilkom, skutom, dažėm kažkokias durų staktas ir iš kiaušinių lukštų darėm baroką. Visai nebloga scenografija gavosi. Ta ankstyva patirtis neleido užsiliūliuoti labai meniškose, bet su teatru nedaug bendro turinčiose studijose.

Kokie darbai yra jūsų kaip scenografės  „vizitinė kortelė“?

Pirmas „rimtas“ debiutas scenoje visgi buvo po poros metų su Paulium Ignatavičium Šiauliuose statant „Kovą“ pagal Kafkos tekstus. Dabar erdvę ir kostiumus, aišku, daryčiau visai kitaip, bet su šiuo spektakliu buvau nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Paulius – taip pat. Matyt kažkuo jis buvo ypatingas... Visai džiaugiuosi dviem savo vėlesniais darbais: Eugene O‘Neill „Meile po guobomis“ (2015 rež. P. Ignatavičius), kurį vis dar rodo Šiaulių dramos teatro scenoje. Ir W. Herrndorf „Tschick“ Valstybiniame Vienos jaunimo teatre (2016 rež. Thomas Birkmeir). Juose pavyko gan kraštutinai išgyventi du savo sunkiai suderinamus polinkius: erdvė Vienoje – balta, švari ir abstrakti, atvira šviesos kuriamoms atmosferoms, tuo tarpu Šiauliuose – grubus bardakas, leidžiantis veikti tikroms medžiagoms ir faktūroms.  

Šiuo metu, kai vyksta šis interviu,  ruošiatės dviems premjeroms.  Viena jų Vilniaus mažajame teatre, kita – Vienos jaunimo teatre Austrijoje.  Tiesa?

Taip. Ir vėl kuriu scenografiją Vienos jaunimo teatre – viename didžiausių jaunimo teatrų Europoje. Jo meno vadovas – vokiškai kalbančiuose kraštuose žinomas režisierius Thomas Birkmeir rašo P. Highsmith romano „Talentingasis Misteris Riplis“ adaptaciją ir režisuoja. Aš kuriu abstrakčią, grafišką, šviesos ir struktūrų pripildytą erdvę. Premjera – 2017m. sausio mėnesį. 

Kokia patirtis skirtingų šalių teatruose, kolektyvuose Jums vertingiausia?

Austrijos valstybiniai teatrai, palyginus su Lietuvos, yra pertekę pinigais, tad didžiausias privalumas scenografui tas, kad ten galima išsibandyti viską, apie ką Lietuvos scenoje galima tik pasvajoti. Likus pusmečiui iki premjeros, jie jau stato 1:1 mano scenografijos maketą scenoje tam, kad mudu su režisieriumi galėtume „geriau matyti“, kas yra gera idėja, o kas ne, ir kiek pinigų realiai reikės. Panorėjus, kiekvienam pastatymui gali būti perkama papildoma apšvietimo, garso įranga ir t.t. Darbas Austrijos teatruose – neįtikėtinai preciziškas, o technikai ir darbininkai – aukščiausios kvalifikacijos ir motyvacijos profesionalai. Gauti darbą teatre žemiškos profesijos atstovui – didelė sėkmė, nes darbas kūrybiškas, kolektyvas įdomus, o atlyginimas neprastas. Komanda dažnai būna išties puiki. 

Tuo tarpu menine prasme man įdomiau dirbti Lietuvoje. Čia menininkai, taip sakant, nesuvaržyti puikiai funkcionuojančio institucinio mechanizmo. Nes tokio nėra. Išties, kai pagalvoji, kad puikiai organizuotos sistemos yra tinkamos nevisai kūrybiškoms profesijoms, o iš menininkų lengvai padaro kultūros biurokratus, pasidaro nejauku. 

Kaip dažnai jūs būnate Austrijoje? Kas šioje šalyje jus labiausiai žavi?  Ar Austrijos žmonės labiau už lietuvius išprusę kultūriškai: ar jie dažnai vaikšto į teatrą, operą, koncertus?

Vienoje praleidau šešis metus ir jų pakako. Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje išvažiavau į Vienos taikomųjų menų akademiją studijuoti scenografijos pagal Erasmus mainų programą.  Labai susižavėjau vienietišku elegancijos ir nerūpestingumo deriniu ir sugebėjimu patogiai ir gražiai gyventi. Vilniuje to nepažinojau, visada būdavau užsikasusi kažkokiais reikalais ir nusikalusi nuo mokslų ar darbų, o būti menininku atrodė atsakingiausias darbas pasaulyje. Atsimenu, sėdžiu Vienoj universitete tarp „menininkų“, visi atsipūtę kavą geria. Aš pagaunu save, kad sėdžiu su trumpom rankovėm – o juk lapkritis! Toks geras šildymas buvo! Prisiminiau savo susirūpinusius lietuvaičius kursiokus mėlynom nosim ir Jacovskį visada su paltu paskaitose, ir galvoju: reikia likti čia.

Taip ir pasilikau. Pabaigus scenografiją, išmokau vokiečių kalbą ir nuėjau į Vienos universitetą studijuoti kultūrinės ir socialinės antropologijos. Tuo metu taip reikėjo: toli nuo namų ir nuo teatro. Intelektinio peno labai trūko. Tiesą sakant, jaučiausi akademijos ir visos lietuviškos meno scenos nubukinta. Pirmus pora metų Vienoje kojos nekėliau iš bibliotekos.

Tačiau paradoksaliai, kuo labiau pažinau tą vakarietišką išprususią savikritišką kultūrą, tuo svetimesnė ji man darėsi. Austrų teatras kokybiškas, bet komformistinis, elgesys – kultūringas, bet apatiškas, ir blogiausia tai, kad socialiniam, kultūriniam ir politiniam lygmeny niekas niekam iš tiesų nerūpi. Tik kad mažiau dirbt ir patogiau gyvent. O eiti „pasikultūrint“ į operą ir filharmoniją tiesiog yra viena iš normų. Ir tai tik Vienoj. Tuo tarpu visa provincija žiūri televizorių ir balsuoja už radikaliai dešiniąsias politines jėgas. Na, tiesa sakant, konservatyvūs Vienos kultūros lopšiai irgi pilni pro-dešiniųjų žiūrovų. Trumpai tariant, tokios, ant imperialistinių pamatų pastatytos kultūros nereikėtų painioti su jokia „dvasios kultūra“.

Goda, Jūs esate, ne tik scenografė, ne tik kostiumų dailininkė, bet ir profesionali antropologė? 

Baigus scenografiją jaučiau, kad negaliu užsidaryti vien tik meninių problemų pasaulėlyje. Trūko teorinių pamatų, mąstymo įrankių ir struktūrų savo intuicijoms artikuliuoti. Socialinė ir kultūrinė antropologija – „lauko tyrimais“ paremtas socialinis-humanitarinis mokslas mane sužavėjo savo humanistinėmis vertybėmis ir politinės pozicijos buvimu: kvestionuoti galios struktūras ir kalbėti marginalizuojamų ir diskriminuojamų individų ir bendruomenių labui. Vis tik savo tyrimais nuo meno nepabėgau. Praleidau mėnesius tyrinėdama grafiti kultūrą Vilniuje ir Vienoje (2013), erdvės suvokimą medžiotojų ir rinkėjų kaimelyje Namibijoje (2014), ieškojau šiuolaikinio teatro Indonezijoje (2014). Visgi mano ligšiol rimčiausias tyrimas laukė Vilniuje. Sudėtingai tariant, dirbau ties erdvių tyrinėjimo praktika, suvokimo teorija, bei šiuolaikinio performatyvaus meno sąlygomis. Iš to apsigyniau magistro darbą Vienoje ir išleidau mažytę knygutę „Conditions of Creativity: Ethnographic research among young contemporary artists in Vilnius“ (2015).

Naujausias P.Ignatavičiaus spektaklis  „Europiečiai“ kelia labai aktualius šiandienos klausimus: ar mes, europiečiai, teisūs, pabėgėlius traktuodami kaip problemą, o ne kaip galimybę, kodėl mums taip sunku priimti kitokį žmogų? 

„Europiečiai“ vienareikšmiškai yra tragedija. Tačiau svarbiausia čia – ne senovės graikų, bet mūsų – šiuolaikinės Europos tragedija. Mūsų nesugebėjimas priimti, pripažinti, susitarti, mūsų deklaruojamo paviršinio humanizmo ir vulkanais besiveržiančio nacionalizmo nesuderinamumas. Dar prieš metus situacija vakaruose atrodė daug viltingesnė. Dabar, tokie reiškiniai kaip Brexit, Trump‘o išrinkimas, daugybės sienų uždarymas, bei dešiniųjų jėgų radikalus stiprėjimas Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje verčia pripažinti, kad esame humanistinės liberalios Europos, o galbūt ir visų vakarų saulėlydžio liudininkai. Apie tai kalbėti yra baisu, rizikinga, bet būtina. 

Sutinku su prancūzų filosofu Allain Badiou, teigiančiu, kad Teatras yra Politika. Jam, dėmesio vertas Teatras yra publikos konfrontacija su „aktualia tiesa“. O visa kita yra eiliniai kultūros produktai arba teatras iš mažosios t. Man atrodo, spekuliacijoms apie tai „kodėl mums taip sunku priimti kitaip mąstantį žmogų“ Lietuvoje yra dar per anksti. Mes čia – dar tokie akivaizdžiai homogeniški, užsidarę ir balti, kad būtų labai keista, jei galėtume lengvai priimti „kitokį“ žmogų. Mes juk „kitokius“ tik per televizorių matę! Todėl, manau, jauniems, tarptautinės patirties turintiems kūrėjams yra nusikaltimas tik kartoti savo mokytojus ir tylėti apie tai, kas problematiška ir aktualu. Tai nereiškia, kad spektaklis siekia pakeisti politinius debatus su muzikiniais intarpais per LNK. Galbūt tik forma kažkuo panaši. Galbūt dar karštakošiškai, bet mes bandom kalbėti apie įtampas ir santykius, apie kuriuos kalbėti jau dabar būtina, nes Europa, o dėl to ir Lietuva po kelių metų nebegalės būti ta šalta užsidariusi Lietuva, kokią daug kas čia nori matyti.

Kaip sugalvojote, jog  šio spektaklio scenografijos ašis bus baseinas? Ką jis simbolizuoja? Kaip Jums apskritai gimsta idėjos scenografijai?

Nenustebinsiu atsakydama, kad idėjų keliai autoriui nežinomi. Idėjos gimsta žiūrint, skaitant, mąstant, piešiant, kalbant, miegant – žodžiu, bet kada. Vienintelis dalykas, kurį išmokau apie idėjas – niekada negalima jų ramiai laukti. Įkvėpimas ateina dirbant, o pirma mintis beveik niekada nebūna gera. Taip ir su „Europiečiais“ – baseinas buvo ketvirta ar penkta idėja erdvei šiam spektakliui. Mes jau buvom nusprendę scenografiją daryti visai kitaip, kai aš netyčia radau apleisto, karo nuniokoto plaukimo baseino rytų Ukrainoje nuotrauką.  Pamačius tą nuotrauką, iškart supratau, kad tai ir bus ta jungtis, apie kurią mes su režisierium Paulium Ignatavičium nuo pat pradžių kalbėjome. Jis kalbėjo apie sienas, aš – apie vandenį, jis – apie karą, aš – apie konkurenciją. Ieškojome kažko monumentalaus antikai, bet konkretaus šiandienos politikai, kažko šviežio, bet pažįstamo. Baseinas nesimbolizuoja nieko. Tai – ne metafora, bet nuoroda į neišvengiamai šaltą realybę. Ir, žinoma, butaforinis kontrastas mūsų gražiam mylimam patogiam teatrui.

Ar nutinka taip, kad žiūrovas pamato jūsų kurtoje scenografijoje kažką daugiau nei manėte ją  kurdama? 

Žinoma. Kaip ir visuose darbuose, kiekvienas netingus žiūrovas tampa lygiaverčiu prasmės kūrėju. Pati mėgstu, ypač prastuose kūriniuose, įžvelgti tai, apie ką autorius nė nesusimąstė.

Šiam spektakliui  kūrėte ir kostiumus. Į ką siūlote mums atkreipti dėmesį, kai žiūrėsime į  kostiumus  spektaklyje  „Europiečiai“? 

Pirmą kartą dirbu ties spektakliu su tiek daug siuvamų kostiumų. Man tai buvo didelis iššūkis, be puikios Mažojo teatro profesionalų pagalbos nebūčiau išsivertus. Kuo toliau, tuo labiau domiuosi teatro kostiumais. Anksčiau man jie nublankdavo prieš erdvę, turbūt neturėjau kantrybės detalėms. Dabar buvo labai įdomu kurti tokius daugiaprasmius personažus. “Europiečių” kostiumai turės realizmo, sarkazmo, pretenzingumo, grubumo, nuogumo ir tik truputį teatrališkumo. 

Goda, kaip jus geriausia pristatyti, kaip jūs pati save pristatote?  

Beveik niekada neprisistatau kaip scenografė. Dar prieš pora metų būčiau prisistačius kaip antropologė. Dabar greičiausiai – kaip teatro menininkė arba tyrėja. Scenografija nėra mano svarbiausia identiteto dalis turbūt dėl to, kad nelabai mane domina toks kategorijomis besivadovaujantis teatras. Spektaklio idėja, meninis požiūris ir režisūros stilius dažnai gimsta scenografo ir režisieriaus pokalbyje. Meninių profesijų suskirstymas teatre dažnai būna iš piršto laužtas. Daug svarbiau yra įvardinti, kas yra rekvizitininkas ar sargas, nes šie žmonės iš tiesų dirba savo darbą.  Jei užsienyje pasakau, kad esu „Goda iš Lietuvos. Scenografė ir antropologė“ tai  leidžia pasijusti labai egzotiškai – negirdėtas vardas, nežinoma šalis ir nesuprantama specialybė. To pasiilgstu Lietuvoje, kur visi kaip pusbroliai.  

Kaip Jūsų artimieji, šeima, reaguoja į Jūsų  pasirinktą gyvenimo kelią?

Mano gyvenimo kelias niekada nebuvo aiškus nei man, nei mano artimiesiems. Šeimoje visi mes esam nepėsti ir nesirenkam patogiausių kelių: brolis Jonas – maisto menininkas, Adomas – mokslo muzikantas. Šiaip visi vieni kitais domimės ir palaikom.  O pati šeimos sukurti dar nespėjau. Bet jau įkalbėjau visą pasaulį išnaršiusį Aaron Kahn  (jis yra spektaklio „Europiečiai“ judesio režisierius) su manim gyventi ir dirbti Lietuvoje, tad gal kada bus ir šeima.

Kokie jūsų artimiausi planai, svajonės, keliai ir kelionės..... 

Labai laukiu kelionės su šeima į Izraelį. O po to žiūrėsim, ką 2017 atneš. Planuoju pabūti Lietuvoje, čia įgyvendinti keletą ramybės neduodančių idėjų.  

Straipsnį skaitykite žurnale „Kultūros barai“ 2016 gruodžio mėn. numeryje

 

Mus remia:

Balto print Libravitalis Kultūros taryba Lietuvos respublikos kultūros ministerija