Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Motina (Vasa Železnova)

Dviejų dalių spektaklis

Režisierius – Kirilas Glušajevas

Pjesės autorius – Maksim Gorkij

Scenografas, kostiumų dailininkas Marijus Jacovskis

Muzika Faustas Latėnas

Šviesų dailininkas Rimas Petrauskas

VASA ŽELEZNOVA Eglė Gabrėnaitė

ANA Gabrielė Tuminaitė

PAVELAS Tomas Stirna

NATALIJA Agnė Šataitė / Valda Bičkutė

SEMIONAS Mantas Vaitiekūnas

LIUDMILA Gintarė Latvėnaitė / Indrė Patkauskaitė

PROCHORAS Almantas Šinkūnas / Darius Gumauskas

LIPA Ilona Kvietkutė

VASILJEVAS Mindaugas Capas

Artimiausios datos:
  • 2018 m. rugsėjo 29 d.
  • 2018 m. lapkričio 9 d.

Trukmė: 2 val. 10 min.

Premjeros data: 2011 m. gruodžio 9 d.

Aprašymas:

Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Motina „Vasa Železnova“, vaidina itin solidi 11 aktorių komanda. Scenoje žiūrovai išvys pagrindinį Vasos Železnovos vaidmenį kuriančią aktorę Eglę Gabrėnaitę, už geriausius sezono vaidmenis „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanotus  aktorius Gintarę Latvėnaitę ir Darių Gumauską, ir visą skirtingų kartų VMT aktorių ansamblį.

Faktas, kad kurį laiką mūsų teatre kiek primiršta buvusi Maksimo Gorkio dramaturgija pastaraisiais metais vis dažniau pasiekia Lietuvos teatrų scenas manęs visiškai nestebina. Paradoksalu, tačiau naują Gorkio aktualumą lemia panašios dviejų, visu amžiumi viena nuo kitos nutolusių epochų visuomeninė situacija: juk XX a. pradžios ikibolševikinė Rusija – po ekonominio kracho pamažu atsigaunanti valstybė. O tokiose visuomenėse, kaip taisyklė, konfliktas tarp materialinių ir dvasinių vertybių itin paaštrėja. Juk kai nėra už ką maitinti vaikus, nėra kada galvoti apie sąžinę, orumą, meilę, kitas bendražmogiškąsias vertybes. Kūnas dažniausiai nugali sielą…

Socialumas prieš individualumą, materialumas prieš dvasingumą – todėl Gorkis šiandien ir yra toks įdomus, kad jo kūryboje šie konfliktai neišsprendžiami vienareikšmiškai.

Tai ypač atsispindi Gorkio pjesėje „Vasa Železnova“ – labai „lietuviškoje“ istorijoje. Ir ne vien „lietuviškoje“ – pasakojimas apie tai, kaip artimieji vienas prieš kitą kelia ranką dėl palikimo, yra puikiai atpažįstamas visose visuomenėse.

Bet tai tėra vienas iš daugelio šios pjesės motyvų. Čia į pirmąjį planą iškyla Vasos Železnovos persona – pirmiausiai, ji yra motina, 30 metų „krovusi turtus“ savo vaikams, bet galiausiai pamačiusi, kad tie palikuonys – nevykę. Nes rūpindamasi savo atžalų ateitimi, ji nespėjo pasirūpinti jų dabartimi. Vasai neliko laiko juos auklėti, ji negalėjo suteikti jiems tą, ką vertingiausio savo vaikams gali suteikti motina: užuojautą, šilumą, stiprybę, mokėjimą aukoti save… Pinigų – daug, palikuonys – nevykę, vyras – miręs… Bėgant nuo vienatvės Vasai lieka tik sugalvoti pateisinimą savo buvimui čia…

Šeima kaip vienetas – kur kas jautresnis ir subtilesnis nei visuomenė apskritai. Kad ir kokia ta šeima būtų… Ji – visko pamatas, mažiausia, bet svarbiausia visuomenės ląstelė. Mane daug labiau domina, kai teatro scenoje kalbama ne apie skirtingų socialinių sluoksnių, ideologijų, sporto komandų susidūrimą, o apie konfliktą tarp žmonių. Šiuo atveju – vieno kraujo žmonių.

Vasa yra Motina. Ne tik viskam gyvybę suteikiantis, bet ir atimti gyvybę galintis pradas. Motina–šventoji, Motina–nuodėmklausė, Motina–likimas, Motina–skola, palaima ir prakeiksmas. Nes iš motinos, cituojant pjesę, „visi žmonės atsiranda“… Ir visa tai telpa vieninteliame Vasos personaže.

Man atrodo, kad šiandienos Lietuvos teatre Vasą Železnovą suvaidinti gali vienintelė Eglė Gabrėnaitė ir niekas kitas…

Režisierius Kirilas Glušajevas

Artimiausiomis dienomis:

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.