Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Vilniaus mažajame – monospektaklis iš Liuksemburgo

2019 m. gegužės 27 d.

Informacija

Birželio 4 dieną teatro gerbėjai turi galimybę susipažinti su Gintarės Parulytės kūryba. Iš Liuksemburgo į Lietuvą ji atveža tragikomediją  „Lietuvė-ateivė bananų šalyje“, kurią inspiravo jos vaikystės prisiminimai apie 1990-uosius.  G. Parulytės spektaklis – tai komiškų ir graudžių pastebėjimų mozaika, virstanti siurrealistiniu paveikslu, atspindinčiu Lietuvos vadavimąsi iš Sovietų Sąjungos režimo. Spektaklis vyks anglų kalba Vilniaus mažajame teatre.

Gintare, artėja susitikimas su Lietuvos publika. Būtų įdomu sužinoti apie jus daugiau.

Esu jautrios sielos žmogus. Užaugusi tapau aktore ir rašytoja. Buvau pradėta Budapešte, gimiau Vilniuje, o būdama septynerių metų persikėliau į Liuksemburgą, kur jauna pradėjau aktorės karjerą. Tai – mano aistra, kuri išliko iki šių dienų ir suteikė man galimybę dirbti visame pasaulyje, tačiau šis spektaklis yra pirmasis kartas, kai pristatau savo darbą gimtojoje šalyje. Kadangi tai labai asmeniškas mano darbas, esu susijaudinusi ir išsigandusi.

Apie ką jūsų spektaklis?

„Lietuvė – ateivė bananų šalyje“ yra monospektaklis, kurį pati parašiau, režisavau ir jame vaidinu. Tai asmeninis pasakojimas apie mano persikraustymą iš tuometės Sovietų Lietuvos į Liuksemburgą, kur bananus buvo galima valgyti ne tik ištisus metus, bet, mano nuostabai, jie buvo suvartojami nepagarbiai greitai. Tai­ – pasakojimas, sudarytas iš istorijų, prisiminimų ir tyrinėjimų, kurie, nors ir papasakoti šiandieninės manęs, yra prisiminimas apie pasaulį, matytą nustebusio vaiko akimis, kuris dėl savo uždarumo ir radikalaus gyvenimo pokyčio tapo maniakišku ryškių momentų, specifinių įpročių ir ypatingų stebėjimų kolekcionieriumi.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Prieš trejus metus į mane kreipėsi Steve Karier, Liuksemburgo „Pagrindinio monodramos festivalio“ aktorius ir organizatorius, kad parašyčiau pjesę festivalio programai. Tai festivalis, kuriame pristatomos geriausios pasaulio monodramos.  Norėjau parašyti išgalvotą kūrinį, bet jis nuoširdžiai, tačiau griežtai paragino mane parašyti kažką asmeniško, ką aš ir padariau. „Tai pakeis tave kaip menininkę visiems laikams“, – užtikrino jis. Taip ir įvyko. Mes išbandėme 20 minučių kūrinio versiją prieš auditoriją, o po anšlaginio šou ir pozityvių atsiliepimų, nusprendėme pjesę perdaryti į visos valandos spektaklį, kuris praėjusiais metais dar kartą, mano didžiai paguodai, sėkmingai atidarė festivalį.

Viskas, ką matysime spektaklyje, yra jūsų asmeninė patirtis, tiesa?

Siužetas pasakojamas iš vaiko – mažos Gintarės – perspektyvos – kaip ji suvokė savo gyvenimą būdama itin jautrus ir emociškai uždaras vaikas tiek Lietuvoje (tuo metu Sovietų Sąjungoje), tiek Liuksemburge, kuris tapo jos naujaisiais namais.  Taip, „Lietuvė – ateivė bananų šalyje“ yra asmeninis pasakojimas, kuris, pasitelkiant dramos kalbą, svyruojančią nuo humoro iki siaubą keliančių jausmų aprašymų, į kuriuos įsiterpia vakarietiška ir lietuviška muzika, bando ištirti susvetimėjimo, emocinės izoliacijos ir galiausiai žmogaus gyvybingumo jėgos temą. Teatras yra meninė priemonė, kuria bandoma tai pasiekti. Tai kūrinys apie identiškumą, apie jo stokos pojūtį, apie desperatišką poreikį priklausyti, jaustis saugiai, apie teisės būti gyvam paiešką.

Spektaklį parašė ir sukūrė mano jautri širdis. Gera draugė ir nuostabi teatro režisierė Daliah Kentges padėjo man baigiamajame etape kaip dramaturgė ir patarėja. Ji yra ne tik mano techninė ir kūrybinė padėjėja, bet ir mano ramstis, nes šis spektaklis yra labai asmeniškas, o aš dėl to esu pažeidžiama. Spektaklio kūrybinį procesą stebėjo Liuksemburgo „Pagrindinio monodramos festivalio“ organizatorius Steve Karier.  Spektaklio premjera įvyko praėjusiais metais Liuksemburge. Juo buvo atidarytas  „Pagrindinio monodramos festivalis“.

„Lietuvė-ateivė bananų šalyje“ pasakos apie Lietuvą, kuri  vadavosi iš Sovietų Sąjungos režimo. Kaip jūs prisimenate tą laiką, kokia jūs buvote tuo laiku? 

Buvau nerimastingas, atidus bei pastabus vaikas, tokia likau ir suaugusi. Palikusi savo namus, labai troškau viską prisiminti. Aš tikėjau, kad jei atmintyje išlaikysiu kiek įmanoma daugiau prisiminimų, mano išgyvenimai bus tikroviškesni ir ilgiau nepasimirš. Jei aš šiek tiek daugiau susitelkiu į save, esu vėl savo virtuvėje, ir, žiūrėdama animacinius filmukus su šaukštu kondensuoto pieno burnoje, žvelgiu pro savo šeimos sovietinio buto langą ir matau tolumoje važiuojančius tankus.

Šiandien jūs gyvenate Liuksemburge, žinau, kad esate įsitraukusi į daugybę kūrybinių projektų, papasakokite apie tai plačiau.

Šiuo metu montuoju savo pirmąjį trumpametražį filmą „Ar tai yra tavo tikrasis darbas?“, kurį parašiau, režisavau ir kuriame suvaidinau pagrindinį vaidmenį. Tai nespalvotas pasakojimas apie pažemintos aktorės kelionę ir galiausiai savo galimybių paieškas. Augdama Liuksemburge laisvai kalbėjau penkiomis kalbomis, įgijau masinių informacijos priemonių ir komunikacijos magistro laipsnį, kuris suteikė galimybę publikuoti straipsnius ir esė įvairiuose žurnaluose, tarp jų Lietuvos „N WIND“, Niujorko „Put a Egg on it“, Briuselio „The Word“, Berlyno „I Love You“, taip pat daugybę publikacijų Liuksemburgo „Maison Moderne“. Kalbant apie knygų projektus, esu viena iš autorių knygos „Moterys su drabužiais“ (išleido„Penguin“) ir Liuksemburge parašiau novelę „Fuck“, kuri, mano didžiausiam džiaugsmui, pasiekusi knygų lentynas, atsidūrė pirmojoje populiariausios nacionalinės grožinės literatūros sąrašo vietoje. Baigusi dirbti įvairių projektų scenariste, mylimų kolegų prašymu prieš trejus metus lankiau režisūros kursus Londono filmų mokykloje, kurioje patobulėjau kaip scenaristė ir režisierė, dėl ko palaipsniui tapau vis mažiau visuomeniška ir labiau „įlindau į urvą“, nes visiškai įsimylėjau istorijų pasakojimą ir rodymą.

Jūsų spektaklį matysime birželio 4d. Vilniaus mažajame teatre. Jį vaidinsite anglų kalba. Kokį pažadą galėtumėte duoti šio spektaklio žiūrovui?

Būtų arogantiška kažką žadėti, nes, kaip ir visi menai, šis spektaklis yra energijos ir jausmų mainai tarp manęs ir žiūrovų. Aš galiu pažadėti pabandyti išvengti panikos priepuolio ir nepabėgti nuo scenos. Pažadu padaryti viską, ką galiu.

Gintarės Parulytės nuotraukos autorė – Gabriela Kaziuk

Kalbino Rūta Jakimauskienė

Autorė:

VMT informacija

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.