Aktorė Elžbieta Latėnaitė: tikiu, kad žmonės gali bendrauti pagarbiai, lygiaverčiai, atvirai

Aktorė Elžbieta Latėnaitė Valstybiniame Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ (rež. Gabrielė Tuminaitė) kuria pagrindinį Scilės vaidmenį. Spektaklis žiūrovus įtraukia į nuotaikingos absurdo komedijos teatrinę kelionę su nuostabiu aktorių ansambliu. Į tą kelionę žiūrovas vėl galės leistis gruodžio 17 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre. Su Elžbieta apie sukurtą vaidmenį, jos asmeninę kelionę ir kūrybinį spektaklio procesą kalbėjosi Vilniaus mažojo teatro komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė.

– Nuo spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ premjeros jau praėjo šiek tiek laiko, spektaklis jau spėjo įgauti, kaip sakoma, „tikrąjį kūną“. Papasakok, kaip Tavo pačios akimis žvelgiant, kinta, keičiasi spektaklis, kaip pati jame jautiesi?

– Man šis spektaklis vis dar labai neįprastas ir keistas. Labai keistai jame jaučiuosi. Manau, taip yra dėl to, kokį personažą vaidinu ir ką mano vaidinama Scilė pati išgyvena pasaulyje. Spektaklyje – nemažai absurdo, utriravimo, socialinės kritikos, kuri persismelkus taip, kad kartais jame jaučiuosi kaip žuvis aliejuje. Būtent – aliejuje.

Atrodo, ne tik mano vaidinamai Scilei, bet ir man pačiai tam tikra prasme nepatogu šiame spektaklio pasaulyje ir, man regis, tas vidinis nepatogumas, konfliktas ir atspindi kiekvieno mūsų konfliktą, kai ieškome savęs, kai beldžiamės klaidingais keliais ir pas klaidingus mokytojas / -us. O gal visgi nėra klaidingų kelių – visad einame ten, kur mums ir reikia?

Man įdomus tas kūrinio sumanymas, kad mano herojė ateina pas moteriškumo mokytoją tapti tikresne moterimi. Jaučiu, kad realybėje nemažai moterų turi sau lūkesčių būti kitokiomis nei yra iš tikrųjų. O ir visuomenė kartais į moteris žiūri per lyčių stereotipų prizmę ir iš jų nori to, kas visai joms nei būtina, nei reikalinga. Ir pati kažkada taip dariau: norėjau būti ramesnė, geresnė, nuolankesnė ir tylesnė.

Elžbieta Latėnaitė / T. Juškaičio nuotr.

Žodžiu, norėjau būti labai kitokia. Beatodairiškai klausiausi kitų įsivaizdavimo, kokia turėčiau būti ir kokiai būti nederėtų. Kai kurie mokymai dabar man atrodo ne tik absurdiški, bet ir žalingi. Pavyzdžiui, kalbama, kad moteris būdama su vyru turi apsimesti kvailesnė, paprastesnė, nutylėti savo nuomonę, turi kalbėtis su vyrais ne tiesiai ir atvirai, o kažkaip gudrauti ir manipuliuoti, kažką vaidinti, kvailinti. Manau, toks požiūris nuvertina ne tik moteris, bet ir vyrus. Tvirtai tikiu, kad žmonės (nepaisant lyčių) gali ir turi bendrauti pagarbiai, lygiaverčiai, atvirai.

Praėjo nemažai laiko, kol supratau, jog sekdama tokiais mokymais naikinu savastį, tolstu nuo jos, lyg trintuku trinu savo vaizdą. Ir pagaliau suvokiau, kad svarbiausias žmogus, kuris gali pasakyti, kokia turiu ar neturiu būti, esu aš pati. Ir tada reikėjo „atsimokyti“ aklai klausytis kitų, susigrąžinti savo vidinį stuburą. Visa tai užtruko. Dabar labai atsargiai žiūriu į įvairius dvasinius mokymus ir mokytojus / -as. Žmonės, kurie kreipiasi į juos, neretai būna itin pažeidžiami, pasiklydę, o kai kurie tuo lengvai pasinaudoja.

– Kaip dabar matai savo kuriamą personažą Scilę, kaip ji pasikeitė, paaugo?

– Nežinau, ar ji pasikeitė, paaugo ar sumažėjo, manau, šis klausimas turėtų būti tikrai ne man, o režisierei ir tiems, kas žiūrėjo ir žiūri iš šono.

– Jei galėtum įvardyti ką brangiausio, vertingiausio gavai iš šio spektaklio, jo kūrybinio proceso, komandos, kas tai būtų?

– Man buvo labai smalsu ir įdomu susipažinti bei dirbti su fantastiška aktore Egle Mikulionyte. Kai pradėjome repetuoti, nekart sakiau jai, kad džiaugiuosi, jog dirbu su savo kumyre. Aš labai ilgai ir seniai ja žavėjausi, mane labai žavėjo galimybė būti scenos partnerėmis. Visą spektaklį mudvi su Egle esame arti viena kitos. Tad tikrai turėjome ir vis dar tebeturime bendrų juoko, kūrybos akimirkų, sujungiančių mus.

Spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ / G. Skaraitienės nuotr.

Manau, kad ji yra be galo talentinga. Visada būna išbandymas dirbti šalia žmogaus, kuriuo seniai žaviesi, mat nori nenori idealizavimą turi pakeisti realus santykis. Smagu, kad tiek repeticijų eigoje, tiek ir dabar mums puikiai pavyksta sutarti, dirbti kartu. Esu dėkinga spektaklio režisierei G. Tuminaitei už tokią aktorių atranką.

– Tu taip pat vedi improvizacijos ir vaidybos užsiėmimus, papasakok apie tai plačiau, kaip Tau atsirado idėja mokyti? Kokių naujų kampų ši veikla atveria Tavo aktorystės kelyje, kokių naujų įžvalgų pasirodo?

– Įvairius mokymus vedžiau dar seniai, tiek įmonėse, tiek socialinėse iniciatyvose. Dabar jau kelerius metus dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šiuolaikinio šokio katedroje vaidybą šokėjams bei antrus metus vedu kursus Naujamiestyje visiems norintiems. Ten apjungiu improvizaciją, vaidybą, kvėpavimo technikas, tokiuose užsiėmimuose žmonės pailsi, „išsidūksta“, „išsivaidina“. Ypač jie tinka tiems, kurie dėl kažko išgyvena, patiria stresą, tiems, kurie tiesiog jautrūs savo klaidoms, bijo susikirsti ir kartais pagalvoja, jog norėtų į viską pažiūrėti ne taip rimtai.

– Gyvenant tokiais laikais kaip šiandien, kai visai šalia karai, gausu protestų, nuomonių susiskaldymas, kurti, regis, tampa iššūkiu, tikrai ne pačia lengviausia užduotimi. Kas Tau teatro scenoje ir už jos ribų suteikia prasmę kurti, kas vis iš naujo padeda rasti įkvėpimo ir tikėti ta šviesesne rytdiena?

– Tiesą sakant, kūryba ir mano vedami kursai man ir teikia daugiausia džiaugsmo. Be galo svarbu, žinoma, ir namai, artimi santykiai, ryšių puoselėjimas. Vienatvė sunkiais laikais nėra tinkama draugė. Turime jungtis, dalintis, bendrauti, žaisti.

Spektaklį „Scilė nori būti žmogumi“ žiūrovai gali išvysti gruodžio 17 dieną Vilniaus mažajame teatre.

Trumpai apie spektaklį „Scilė nori būti žmogumi“

Vilniaus mažojo teatro vienos dalies absurdiškai nuotaikinga komedija-spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ (režisierė G. Tuminaitė) sukurtas pagal Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“ patraukia savo neįprasta forma, subtiliu humoru, paradoksais, tiriamu žvilgsniu į kultūrą ir literatūrą. Atklydusi iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, mergina Scilė jaučiasi tarsi įstrigusi „kalno pozoje“. Visgi ji nebenori būti tik nejudančia uola, turinčia vos vieną, nors ir galingą savo funkciją – pulti ir naikinti.

Spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ / G. Skaraitienės nuotr.

Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas gyvenimo mokytoją raganą Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, kadaise kone sėkmingai praplaukęs „tarp Scilės ir Charibdės“, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

Spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ / G. Skaraitienės nuotr.

2023 metais spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“ dvejose kategorijose: P. Pukytė už dramaturgiją ir kūrybinė grupė už videografiją ir šviesų dizainą.

Spektaklio kūrybinė komanda: režisierė – G. Tuminaitė, pjesės autorė – P. Pukytė, scenografijos autorius – Aistis Kavaliauskas, kostiumų dailininkai – Deividas Katkus, Sidas Martinavičius, šviesų dailininkas – Mykolas Olšauskas, garso režisierė – Kristina Juškevičiūtė, muzika – Fausto Latėno ir Manto Mockaus, grimo dailininkai – Dalia Žakytė-Bučienė, Sidas Martinavičius, judesio konsultantas – Raidas Petrauskas.

Spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ / G. Skaraitienės nuotr.

Vaidina: Kirkė (Ragana) – E. Mikulionytė, Scilė (Pabaisa) – E. Latėnaitė, Odisėjas (Poetas) – Arvydas Dapšys, Homeras (Aklas (?) Pasakorius) – Vaidotas Martinaitis, Influencerė – Agnė Šataitė, Du netikri zuikiai – Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas, Dirbtinių akių pardavėjas – Edmundas Mikulskis.