Marti x VINGIŲ JONO TEISMAS | LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE

Šįkart po spektaklio žiūrovai kviečiami liudyti išskirtiniame įvykyje – teatralizuotame Vingių Jono teisme. Scena vienam vakarui taps teismo sale, kurioje prie aktorių prisijungs profesionalūs teisėjai, advokatai ir prokurorai. Ar publika pasmerks, ar išteisins lietuvių sąmonėje archetipiniu įvaizdžiu tapusį Vingių Joną? O gal teisingumo deivės Temidės svarstyklės neatlaikys Vingienės arba marčios Katrės poelgių?

Žemaitės „Marti“ – kūrinys, gimęs kitame laikmetyje, kitokių įstatymų, papročių ir socialinių normų aplinkoje. Už daugelį anuometinių veiksmų tuo metu nebuvo taikoma teisinė atsakomybė – taip veikė sistema, taip buvo priimta gyventi.

Tačiau šiandien žiūrovai kviečiami žengti naują žingsnį: perkelti visiems gerai pažįstamo kūrinio situacijas į teismo salę. Siekiant ne nuteisti praeitį, o atidžiau pažvelgti į dabartį. Smurtas artimoje aplinkoje, prievarta, ekonominis spaudimas, priklausomybė, tylus bendruomenės pritarimas neteisybei – visa tai, deja, nėra tik istorija. Tai problemos, lydinčios mus ir šiandien.

Literatūrinis teismas, paremtas šiuo metu galiojančiais įstatymais – tai meninė ir intelektualinė interpretacija, išryškinanti jų nepavaldumą laikui. Teatro sceną jis išvydo teisininkės, prof. dr. S. Matulienės dėka – būtent ji kadaise sumanė šį projektą su knygynų tinklu „Vaga“. Tuo metu tokio renginio poreikis gimė iš siekio paskatinti jaunus žmones skaityti, parodyti, kad literatūra nėra sustingusi praeityje, yra aktuali šiandien ir netgi gali būti vertinama iš teisės perspektyvos – tereikia pakeisti žiūros kampą. Taip gimė išskirtinis renginių ciklas, kuriame žinomų literatūros kūrinių personažai buvo „teisiami“ pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Literatūra, teisė ir teatras susijungė į vieną gyvą, mąstyti provokuojantį kultūros reiškinį.

Stot, teismas eina!

*

Režisierė Gabrielė Tuminaitė ir dramaturgė Paulina Pukytė publikai pristato klasikinės lietuvių literatūros šedevrą, jį pateikdamos naujai ir itin patraukliai. Atsisakydamos stereotipinių interpretacijų, kuriomis apaugęs šis Žemaitės kūrinys ir jo garsieji personažai – Katrė, jos tėvas, Vingių Jonas bei kiti, kūrėjos su kelių kartų aktorių komanda visai kitaip leidžia išvysti ir pačią kūrinio autorę. Klausiama, ar tikrai šiuolaikinis moterų emancipaciją ir lygias galimybes šlovinantis pasaulis taip stipriai pasikeitė nuo Žemaitės aprašytojo? Spektaklyje atsispindi kūrėjų bandymai suprasti XIX a. vedybų, šeimos, meilės ir laimės sampratas ir palyginti jas su šiuolaikinėmis.

Mažojo teatro „Marčioje“ neiliustruojama kaimo buitis. Visgi Vytauto Narbuto sukurta personažų aplinka – apleisto stadiono likučiai – yra persmelkta ir tręštančių namų, ir sugverusio vidaus atmosferos. Spektaklis pilnas sceninės simbolikos ir apibendrinimų, kuriančių kone siurrealistinį pasaulį. Į Vingių namus atvykusi Katrė patenka lyg į tikrą sapno košmarą, iš kurio išvaduoti galės tik mirtis.

Žymiausia realizmo atstovė lietuvių literatūroje Žemaitė (1845-1921) – ne tik puiki prozininkė, bet ir švietėja, aktyvi visuomenės veikėja, viena ryškiausių savo laiko kultūros asmenybių. Dėl savo gyvo ekstravertiško būdo, nestokojusi sąmojo, greitai užmegzdavo ryšius, daug bendravo. Rašyti pradėjo sulauksi penkiasdešimties ir sukūrė per 350 prozos tekstų. Tiek konkrečiuose kūriniuose, tiek jos „Autobiografijoje“ pasirodo pirmieji ir ligi šiol vieni ryškiausių feministinių apmąstymų lietuvių kultūroje. Taip pat Žemaitė ėmė skirti ir biologinės bei socialinės lyčių sąvokas, netiesiogiai jų vartojimas matomas ir apsakyme „Marti“. Be literatūrinės kūrybos, ji netruko įsitraukti ir į visuomeninę veiklą – organizavo pirmąjį moterų kongresą, vykusį 1907 m. Kaune, dirbo atsakingąja redaktore laikraštyje „Lietuvos žinios“, rūpinosi laikraščio priedų „Mokykla“ ir „Aušrinė“ turiniu. Sveikatą paveikė dvi savaitės kalėjime, į kurį pateko dėl cenzūros gniaužtų. Karo metais aktyviai globojo nukentėjusiuosius, lėšų rinkti išvyko ir į Jungtines Valstijas, ten gyveno pas sūnų, aktyviai įsitraukė į moterų judėjimą, sakė kalbas. Tvirta Žemaitės feministinė laikysena pasireiškė ir svarbiu aprangos elementu – skarele, kurią užsirišo kaip protesto ženklą kovodama prieš moterų padėties nuvertinimą, ypač kaimo aplinkoje. Mirė Lietuvoje.

„<...> Ir vis tiek Žemaitės aprašytas XIX a. gyvenimas atrodė archaika, „Marčios“ inscenizacijos buvo kostiuminė liaudies muilo opera, o dėl Katrės tragedijos ir tokios beviltiškos moters padėties kalta buvo jau pražuvusi socialinė santvarka. Bet šiandien matome, kad ši istorija taip pat ir apie mus, ir apie tai, kaip būtina „pagrindinė visuomenės ląstelė“ gali sunaikinti žmogų, ir apie tai, kaip agresyvi, buka, inertiška masė suėda individą.“ 

Paulina Pukytė, dramaturgė.

„Nesinorėjo iliustruoti Žemaitės kūrinyje minimo purvo, rūsčios buities. Juolab kad ir pati autorė nerašė visiškai realistiškai, veikiau rinkosi hiperbolizaciją. Apsakyme metaforiškai kalbama apie tai, kas vyksta žmonių galvose. Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume, nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri slegia veikėjus.“ 

Gabrielė Tuminaitė, režisierė.

Festivaliai, gastrolės, apdovanojimai: 

2019 m. – Lietuvos teatrų festivalyje „COM•MEDIA“ Alytuje nominuotas net trijose kategorijose: „Geriausio režisieriaus“, „Geriausio spektaklio“ ir „Geriausios aktorės“. Indrė Patkauskaitė paskelbta geriausia festivalio aktore. 

2020 m. – 7-asis Lietuvos profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“ Anykščiuose. Festivalio aktore pripažinta Indrė Patkauskaitė už Katrės vaidmenį.

Recenzijos:

Dovilė Zavedckaitė. Žemaitės „Marčios“ sugrįžimas su šiaudais, šakėmis, nėriniais ir Jono tėvo treningu / 2018-10-24

Ieva Tumanavičiūtė. Katrės košmaras / 2018-11-02

Dalia Staponkutė. Išversti į šiandieną / 2018-11-09