Žiurkės

Rež. A. Gornatkevičiaus eskizas pagal Hauptmanno pjesę „Žiurkės“ tapo 2024 m. VMT organizuojamo konkurso „DramaTest Residency“ nugalėtoju. 

Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre spektaklį kuria jaunosios kartos režisierius Augustas Gornatkevičius, kurio meninį braižą publika jau spėjo pamilti ir įvertinti. Šįkart subūręs pripažintų ir talentingų skirtingų teatrinių mokyklų aktorių komandą, režisierius pristato vieną labiausiai statomų Nobelio premijos laureato Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“, kurią menininkas sukūrė prieš pat žymų įvertinimą. Iškilus vokiečių rašytojas Hauptmannas, kurdamas ryškius psichologinius personažus, jautriai tyrinėja socialines problemas, išryškindamas žemuosius visuomenės sluoksnius, jų gyvenimo tragedijas. Statydamas pjesę, paties autoriaus įvardintą kaip Berlyno tragikomedija, režisierius kalbėdamas apie XX a. pradžios Berlyną, veda ryškias paraleles su šiandiena.

Pjesės centre – dvi moterys, sujungtos motinystės temos. Tarnaitė Paulina Pyperkarka laukiasi neplanuoto ir nenorimo vaiko, o darbininko Jono žmona vis dar gedi prieš kelerius metus mirusio naujagimio. Vaikas sujungia ne tik dvi moteris, gyvenančias asmeninius gyvenimus, bet ir visi kiti draminiai įvykiai, ryškiau ar tyliau besiskleidžiantys scenoje, tampa tiesiogiai susiję su Paulinos vaiko ir būsimų dviejų jo motinų likimu. Veiksmas vyksta uždaroje erdvėje – buvusio teatro direktoriaus Haro Hasenroiterio teatro studijoje tarp senų teatro rekvizitų bei kostiumų, kur ir gimsta Paulinos kūdikis. Greitai prasideda kitus namo gyventojus ir policiją įtraukiantis detektyvas, vedantis į tragišką atomazgą.

Anot režisieriaus A. Gornatkevičiaus, pjesė „Žiurkės“ visų pirma kalba apie socialinę atskirtį ir nelygybę, joje ryškėja giliosios visuomenės susvetimėjimo ir radikalizavimosi priežastys. Kūrinyje įvykstantis skirtingų socialinių sluoksnių susitikimas vienoje uždaroje erdvėje leidžia atskleisti skirtingą šių visuomenės grupių pasaulio suvokimą ir sau keliamus tikslus. Itin ryškiai „Žiurkėse“ skleidžiasi moters portretas, kuris kelia ne tiek vidinių troškimų ir baimių, kiek supančios aplinkos bei primetamų vaidmenų, kūno autonomijos problemą, šiandien taip ryškiai permąstomą vakarietiškame pasaulyje. Kūrinys savo siužetine linija ir subtilaus humoro persmelktu stiliumi vėl primena apie tikrąjį stipraus dramaturginio kūrinio džiaugsmą teatro scenoje.

Pirmuosiuose savo kūriniuose dar sekdamas Henriku Ibsenu, rašytojas Gerhartas Hauptmannas greitai pasuko į natūralizmą, ne tik tęsdamas E. Zola tradiciją, bet ir esmingai ją keisdamas. Jo pirmoji pjesė „Prieš saulėtekį“, pasakojanti, kaip herojų pragmatizmas įveikia jausmų humaniškumą ir kilnius siekius, sukėlė vieną didžiausių skandalų vokiečių teatro istorijoje ir savo pobūdžiu laikoma vienu ryškiausių natūralizmo kūrinių. Nenusigręždamas nuo socialinės kritikos, autorius savo kūryboje neatsisako ir pesimizmo. Įdomu, kad tai nesutrukdė rašytojui gauti Nobelio literatūros premijos, kuri tuo metu buvo teikiama už idealistinius kūrinius, taip tik dar labiau paryškinant autoriaus balso svarbą visuomenėje.

Režisierius Augustas Gornatkevičius su Hauptmanno dramaturgija susiduria ne pirmą kartą – 2017 m. pagal pjesę „Vieniši žmonės“, Vilniaus senajame teatre pastatė spektaklį „Vieniši“.