Vilniaus mažojo teatro scenoje – tragikomedijos „Žiurkės“ premjera

Gegužės 14 d. Vilniaus mažasis teatras (VMT) pakvietė žiūrovus į paskutinę šio sezono premjerą. Režisierius Augustas Gornatkevičius ir jo kartos teatralų komanda į sceną perkėlė ir švelniai sušiuolaikino daugiau nei prieš šimtmetį parašytą pjesę „Žiurkės“. Nors kūrinys gimė kitame istoriniame kontekste, jo autorius, Nobelio literatūros premijos laureatas Gerhartas Hauptmannas, gebėjo prabilti apie tai, kas aktualu visais laikais. Įsimintinas ir autoriaus metodas – į visuomenės skaudulius žvelgti tragizmą derinant su humoru.

Tokia dramaturgo kūrybinė linija – tragediją supinti su komedija – pasirodė artima jaunam režisieriui A. Gornatkevičiui, kuris kelerius metus planavo šio kūrinio pastatymą ir galimybę tai įgyvendinti gavo 2024 m., tapęs VMT organizuojamo konkurso „DramaTest Residency“ laureatu.

Vienas ryškiausių tragikomedijos pavyzdžių

Anot režisieriaus, „Žiurkės“ prabyla itin aktualiomis temomis, todėl žiūrovams bus nesunku atpažinti save ar savo aplinkos žmones. O temų spektaklyje – gausu: galios žaidimai, socialiniai vaidmenys šeimoje ir visuomenėje, kūno autonomijos problemos. „Nors pjesė „Žiurkės“ parašyta prieš šimtmetį, joje keliami klausimai skamba kaip niekada aktualiai. Kartais sunku pripažinti, kad scenoje matai save, tačiau būtent atpažinimo momentu ir įvyksta tikrasis spektaklis“, – teigia A. Gornatkevičius.

Viena žymiausių savo pjesių „Žiurkės“ vokiečių rašytojas ir dramaturgas G. Hauptmannas nukelia į praėjusio amžiaus pradžios Berlyną. Istorija pasakoja apie dvi moteris, kurios dėl skaudžiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, asmeninių pasirinkimų ir visuomenės spaudimo yra priverstos žengti radikalius žingsnius. Šiuo kūriniu G. Hauptmannas siekė į savo laikmečio teatro sceną perkelti visuomenės įvairovę – ne tik karalius ir aukštuomenę, bet ir žemuosius sluoksnius. G. Hauptmannas, kurio biografijoje netrūko netikėtų posūkių, o daugiausia žinomumo suteikė Nobelio literatūros premija (1912), įvardijamas ir vienu ryškiausių natūralistinės dramos kūrėjų.

Pjesės pastatymas mūsų laikais, anot režisieriaus, kėlė nemažai kūrybinių pasvarstymų. „Tai sudėtingas, daugiaplanis ir daugiateminis kūrinys, paprastai tokie yra tikras malonumas kūrėjui. Bet statant netrūko ir iššūkių: aštri spektaklio forma, ryškūs veikėjai reikalavo didelio komandos susitelkimo ir vieningumo. Reikėjo laiko išgliaudyti visas temas, nepamesti pagrindinių ir iš jų parengti šiuolaikinę adaptaciją“, – sako kūrėjas.

G. Hauptmanno pjesė „Žiurkės“ iki šiol yra vienas ryškiausių tragikomedijos žanro pavyzdžių: nors pasakojama širdį verianti istorija, o situacijos spaudžia ašarą, tekstas kunkuliuoja ir farsu, parodija. Anot režisieriaus, humoras žiūrovą atpalaiduoja ir gal net leidžia geriau išgirsti tamsesnes bei gilesnes kūrinio natas.

Suteikti šiuolaikinę formą praėjusiam laikmečiui

Šiuolaikinę „Žiurkių“ adaptaciją padėjo įgyvendinti visa komanda – pradedant muzikos, scenografijos, dramaturgijos kūrėjais, baigiant aktoriais.

Pasak dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, G. Hauptmanno pjesės aktualumą nesunku pajusti net tada, kai prabylama daugiau nei šimtmečio senumo kalba. „Jo kuriamą pasaulį galime stebėti iš bet kurio veikėjo pozicijos, visos jos labai tikros ir psichologiškai įtikinamos. Rašytojas sugebėjo kurti personažus, kurie ne tik atstovauja atpažįstamiems charakterių prototipams, bet taip pat turi daug erdvės su kiekvienu aktoriumi tapti unikalūs“, – pastebi ji.

Vieną pagrindinių veikėjų spektaklyje įkūnija aktorė Indrė Patkauskaitė, vaidinanti tragiškus sprendimus priimti priverstą ponią Jon. „Tai istorija, siekianti atkreipti dėmesį į tai, kokie žmonės yra šalia mūsų – į tuos tylius, neafišuojamus, nenugludintus, visuomenės akimis „mažus“ žmones. Šie žmonės dažnai patiria pačias didžiausias kančias, jų likimai – skaudžiausi ir neįtikėtiniausi“, – sako vaidmenis kine ir teatre kurianti aktorė.

Spektaklio kompozitorei Jūrai Elenai Šedytei viena esminių užduočių tapo dialogo tarp skirtingų laikmečių kūrimas. „Sutrikdyti patefono garsai, pasikartojantys klasikos „kilpos efektai“ (angl. loop) – tai elementai, kurie kuria laikmečio aidą, bet kartu neleidžia panirti į nostalgiją. Spektaklio pasaulį girdžiu kaip orkestrą, kuriame kiekvienas veikėjas – savitas ir kartais išsiderinęs instrumentas. Kūrybiniame procese bendradarbiavau su muzikantu Kristupu Giku („krisextended“), kuris groja senomis plokštelėmis, ant jų uždėdamas įvairius objektus ir taip kurdamas garsų koliažą“, – apie kūrybinį procesą pasakoja  muzikos kūrėja.

Ypatingą spektaklio atmosferą kuria ne tik muzika, bet ir scenovaizdis. Anot scenografės Sigitos Šimkūnaitės, pirminė idėja gimė perskaičius pjesę ir pasikalbėjus su režisieriumi. Ilgainiui scenovaizdis keitėsi, bet galutiniai eskizai mažai skyrėsi nuo to, ką žiūrovai mato scenoje. Supratau, kad raktu galėtų tapti teatro butaforiškumas ir supakuotų daiktų sandėlio vaizdas. Bet čia palikau vietos žiūrovo vaizduotei: kas gi tose dėžių stirtose paslėpta? Niekas nežino, kokie daiktai, kiek spektaklių rekvizito jose supakuota“, – teigia kūrėja.

Spektaklio kūrybinė grupė: režisierius Augustas Gornatkevičius, dramaturgė Sigita Ivaškaitė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė, kompozitorė Jūra Elena Šedytė, šviesų dailininkas Julius Kuršys. Vaidina: Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, Greta Bendžė, Saulius Ambrozaitis, Mantas Bendžius, Ilona Kvietkutė, Tomas Stirna, Agnė Šataitė, Arvydas Dapšys, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva, Vilma Raubaitė.

Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Žiurkės“ pagal Nobelio premijos laureato Gerharto Hauptmanno pjesę. Dviejų dalių tragikomedija. Trukmė – 3 val. (su pertrauka). Premjera – Vilniaus mažajame teatre gegužės 14–15 d. ir birželio 18–19 d.

Martyno Norvaišo nuotrauka