Dramaturgija – tai ir paties teatro konstravimas

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras rodo išskirtinį dėmesį lietuvių dramaturgijai, savo repertuare pristatydamas plataus spektro lietuviškosios dramaturgijos pavyzdžių. Galima paminėti tokius publikos atrastus ir spėtus pamilti spektaklius kaip P. Pukytės „Scilė nori būti žmogumi“ (rež. G. Tuminaitė), A. Špilevojaus „12 gramų į šiaurę“ (rež. A. Špilevojus) ar naujausia M. Ivaškevičiaus premjera „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (rež. O. Koršunovas) arba anksčiau pastatytus ir jau kultiniais tapusius spektaklius „Madagaskaras“ (rež. A. Dapšys, R. Tuminas) ir „Mistras“ (rež. R. Tuminas). Su dramaturgais kalbasi VMT Literatūrinės dalies vedėjas Vincentas Klipčius.

Šiandien esate vieni ryškiausių dramaturgų Lietuvos teatre. Kas lėmė, kad pasukote į teatrą? Kas jums pirmiausia yra dramaturgija? 

Aleksandras Špilevojus: Nuo pat vaikystės blaškiausi tarp teatro ir muzikos. Iš pradžių pasukau į muziką, vėliau netikėtai įstojau į vaidybą. Į dramaturgiją posūkis ryškesnis. Vienu metu, jau dirbdamas etatiniu Senojo teatro aktoriumi, kurį laiką buvau užimtas spektakliuose be didesnių vaidmenų – didžiąją dalį repeticijų nebūdavau scenoje, bet stebėdavau jas iš salės. Tuo metu daug fiksavau, kas vyksta scenoje, – visuomet turėjau įprotį ką nors rašyti(s). Greta to dar pasiskaitydavau ir papildomos literatūros. Tuo pat metu pradėjau versti vieną pjesę. Dramaturgijos vertimas tau leidžia išanalizuoti, rodos, dekonstruoti pjesę, pajusti ją iš vidaus, suvokti, ką apskritai veikia dramaturgas, – ne tik kokį siužetą sukūrė, bet ką daro su pačia kalba, su forma. Tada ir įvyko tarsi koks lūžis, atsirado pabiri tekstai, vėliau virtę „Neišmoktomis pamokomis“. Rodos, visai netyčia. Bet tai buvo kelias, kuriuo pasukau. Dramaturgija man pirmiausia yra tam tikrų žaidimo taisyklių konstravimas. Žaidimo, kurį žaisime su aktoriais ar visa spektaklio kūrybine komanda. Kartu tai ir paties teatro konstravimas. Man labai įdomu procesas, pažinti įdomius žmones, dirbti kartu. Pjesę taip pat kuriu tokią, kad ji mane vežtų. Kai rašau pjesę, negalvoju apie žiūrovus, tik apie jos skambesį, pirmą susitikimą su aktoriais – niekuomet jos nesiunčiu iš anksto, labai noriu išvysti tą pirmą gyvą reakciją, pažiūrėti, ar ji kabina toliau vystyti šį kūrinį scenoje.

Paulina Pukytė: Teatrą nuolat lankiau, myliu nuo vaikystės ir visada norėjau savo gyvenimą kaip nors susieti su juo, tik nežinojau kaip. Gyvenime iš pradžių sukau vizualiojo meno keliu, vėliau – literatūros, tik po to – dramaturgijos. Mano posūkį į teatrą lėmė lyg ir atsitiktinumas, bet manau, kad taip ir buvo lemta. Mano literatūriniai tekstai natūraliai virto dialogais ir monologais, kuriuos pradėjau pati įskaityti, ir teatras tai išgirdo. Be galo džiaugiuosi šiuo posūkiu. Dramaturgija man yra integrali mano tarpdiscipliniškos meninės kūrybos dalis.

Marius Ivaškevičius: Lėmė, aišku, svajonė. Jei būčiau gimęs kitoje šalyje, gal ir nebūtų atsiradusi tokia svajonė, bet Lietuvoje teatras buvo geidžiamiausias rašto žmogui, net galbūt ir visiems kitiems. Tai buvo tarsi kokia išrinktųjų gildija. Žinoma, pradžioje kelis sykius pritrūko kantrybės, bet galų gale kartą pavyko. Dabar, po 20 metų, dramaturgija man yra profesija. Tai – istorijos papasakojimas uždaros (arba atviros) dėžutės sąlygomis, joje sėdi publika, priima tas tavo žaidimo taisykles ir nori kažką pajusti, išgyventi – emociškai ir intelektualiai, o tu ir audi tą išgyvenimo audinį. Ir kad jis suveiktų, turi ir pats tai išgyventi, nes kitaip nebūna – jei tavęs neskaudina, nejuokina, neveiks ir publikos. Kartais tave veikia, bet publikos vis tiek nesujaudina. Labai daug faktorių čia esama.

Dramaturgai bene ryškiausi adaptuotojai iš visų rašančiųjų – žvelgdami į žmogų, jie kuria iš gyvenimo, semiasi įkvėpimo iš istorinių asmenybių, permąsto jau esamus kūrinius, frazes, kontekstus. Kur žmogus jums atrodo dramatiškiausias ir kur absurdiškiausias?  

Paulina: Žmogus man atrodo be atvangos dramatiškas ir be atokvėpio absurdiškas, ir šios savybės nuolat persipina. Būtent jomis žmogus yra įdomiausias. Štai, pavyzdžiui, Scilės iš mano pjesės „Scilė nori būti žmogumi“ drama: ji nebenori būti mitologine būtybe, ta laivus skandinančia uola, nori galėti daugiau nei vien tai, ką leidžia jos mitas. Ji nori pradėti gyventi žmogaus gyvenimą, žmogaus, kuris gali rinktis ir veikti, ką nori. Tam tikra prasme tai laisvės troškimas. Bet ką reiškia būti žmogumi? Ieškodama atsakymo į šį klausimą, Scilė iš karto susiduria su kitų stereotipais, klišėmis, išankstiniais nusistatymais. Tai kurgi čia laisvė? Ar žmogumi tampama tik įgavus lytį ir tiksliai atitinkant egzistuojančius ir daugumai priimtinus elgesio modelius? O gal atvirkščiai, sugebant jų neatitikti? Jos bandymas išsivaduoti iš savojo mito, iš tradicijų, iš suakmenėjusios praeities yra kartu ir dramatiškas, ir absurdiškas. Bet ji suranda kelią, kuriame būtent tas absurdiškumas ir gali tapti jos savastimi, – tai kūrybos kelias. O apskritai mano pjesių veikėjų drama – tai nuolatinis jų nesusikalbėjimas. Jie nesupranta, nepritampa, neįtinka, daro kažką ne taip, patys lieka nesuprasti. Vėlgi, tai pavirsta į absurdą, per kurį tas nesusikalbėjimas, nepritapimas geriausiai ir perteikiamas. Žodžiai liejasi, liejasi, bet nieko nepakeičia. Tokioje situacijoje atsidūręs žmogus gal ir atrodo karikatūriškai, bet tai tik dar tragiškiau. Nesusikalbėjimas vyksta nuolat, kartais mums to net nepastebint. Abejoju, ar kitą žmogų apskritai galima iki galo suprasti. Gyvenime tai gali turėti ir tragiškų pasekmių, tačiau mene ir literatūroje, ypač poezijoje, nesupratimas, nevisiškas supratimas, klaidingas supratimas yra svarbūs elementai, kuriantys naujas prasmes.

Marius: Vis dėlto tas nevykęs, nelaimingas žmogus man yra dramatiškiausias. Kad ir „Išvarymo“ atveju. Kai pasirodė ši pjesė, nemažai turėjau ginčų ir sulaukiau komentarų, kodėl rodoma ši emigracijos pusė, juk esą tikrai sėkmingų istorijų – tiesa, aš radau tokių istorijų, bet niekaip negalėjau įverpti jų į šį audinį, jos buvo neįdomios, nuobodžios. Tikra drama, tavyje kylanti empatija, kuri būtina geram dramaturgijos kūriniui ir spektakliui, yra tada, kai tu kalbi apie žmones, kurie, kaip šiuo atveju, juodai kabinosi į tą miestą [Londoną – V. K.], į tą kitą pasaulį – griūdami, keldamiesi ir vėl klupdami. O čia jie tampa ir absurdiškiausi. Man atrodo, dramaturgijos paskirtis nėra pasakoti apie laimingus žmones. Kaip ir daugelis menų. Dramatizmas ir absurdas, ypač šiais laikais, eina lygia greta. Visa tai stygos, kurias turime viduje, savyje, o autoriai, kad patirtume emocijų spektrą, visomis tomis stygomis ir groja.

Aleksandras: Dramatiškiausias žmogus man būna tada, kai jis absurdiškiausias. Šie du bruožai dažnai susikerta viename taške žmogaus ar personažo gyvenime. Žinoma, ne kiekviena dramatiška situacija yra absurdiška, bet kiekviena absurdiška situacija – dramatiška. O jas susieja pažeidžiamumo akimirka. Kai jokiais būdais negali sau leisti kitų akivaizdoje, toje situacijoje, kurioje esi, būti pažeidžiamas, bet tampi ir, bandydamas kuo greičiau nuo to pabėgti, prisiverdi dar daugiau košės, prisidarai dar daugiau problemų. Pastaruoju metu aš daug svarstau apie dilemos klausimą – problemą, iš kurios visos išeitys yra blogos arba nepakeliamai skausmingos. Ir ta tikroji dilema man yra dramatiškiausias personažo taškas. O labai dažnai ten ir esi pažeidžiamas.

Kokia raiška galimà teatre? Kiek teatras išlaisvina ir kiek apriboja? Kiek drąsiai dramaturgas gali eksperimentuoti tekstu ir kiek pjesėje gali „veikti“ kalba? 

Marius: Aš išaugau iš lietuviško teatro tradicijos. Ilgą laiką įsivaizdavau, kad teatras yra toks ir tik toks, kokį kūrė tuo metu Lietuvoje teatro didieji – metaforinis. Kol pradėjau lankytis dideliuose europiniuose festivaliuose ir supratau, kad teatras – tai visiškai tuščias lapas, ant kurio gali rašyti, ką tik nori. Esmė yra rezultatas – pasieksi jį ar ne. Būdavo, pamatai dešimt labai prastų spektaklių, ir tada vienas – šedevras, paskui vėl kankiniesi, kol tą vieną gauni. Bet taip jie man leido atrasti teatro, taip pat dramaturgijos laisvę. Turi tam tikras sąlygas – sceną ir žiūrovų salę, bet, jei labai nori, gali šias sąlygas keisti: turi aktorius, bet galbūt ir neturi aktorių, turi tekstą, bet galbūt ir neturi teksto. Vienintelė sąlyga – ar galiausiai išvis turi ką nors, kas sąveikauja tarp žmonių, ir gali būti pavadinta teatru (juokiasi).

Paulina: Man rašymas pjesės formatu nėra apribojimas, nes šiaip prozos nemėgstu ir nerašau. Man įdomesnis kalbėjimas, o ne nupasakojimas, per jį galiu tiksliau ir glausčiau pasakyti tai, ką noriu, be to, jis lengviau atveria duris absurdui. Ir ypač toks kalbėjimasis, kai dialoge vienas sako viena, o kitas – kita, kaip anksčiau sakydavo: vienas apie miltus – kitas apie tiltus. (Beje, mano pjesėje „Scilė nori būti žmogumi“ taip ir yra tiesiogine prasme – vienas kažkodėl prakalba apie tiltą, o kita – apie pyragų kepimą.) Tikiu, kad aktoriams sunku vaidinti tokius nesusikalbančius dialogus, bet ką padarysi, reikia. Arba – veikėja pasako kokią nors mintį, o veikėjas pasako lygiai tą patį, bet jau kaip savo. Argi nebūna taip gyvenime? Čia aktoriams dar sunkiau, nes atrodo kaip nesąmonė ir kad taip neturėtų būti. Sunku aktoriams scenoje kalbėti nesąmones, bet ką padarysi, reikia. Man kaip tik tada labiausiai patinka jų klausytis. Gyvenimas juk pilnas nesąmonių. Žodžiu, eksperimentuoju, kiek noriu, tik, deja, ne visi mano eksperimentai patenka į spektaklį (šypsosi). 

Aleksandras: Mano situacija, atrodo, yra dėkingesnė, nes aš pats režisuoju savo dramaturgiją. Į teatrus atnešu savas idėjas, įsiklausydamas į tai, kuo tuo metu gyvena teatras. Man nėra baisu eksperimentuoti. Žinoma, gali nutikti taip, kad paskui statydamas nebesuvaldysiu savo paties pjesės. Tik reikia pripažinti, kad nesu pats radikaliausias dramaturgas. Ir vis dėlto man labai įdomu atrasti, kaip veikia pats tekstas. Pirmosios mano pjesės visos buvo paremtos tekstu, ir kildavo iššūkis, kur įsiterpti man kaip režisieriui, atrodydavo, kad visą temą atskleidžiau per patį tekstą, kurį sako aktoriai (beje, nebūtinai personažai, nes mano spektakliuose ne visada aktoriai kuria personažus). Tada man likdavo tik darbas su aktoriais. Vėliau man ir kaip režisieriui tapo įdomu palikti erdvės kitokioms raiškos priemonėms, pavyzdžiui, vienos naujausių mano pjesių „Arrivederci“ antras veiksmas yra iš esmės viena remarka. Bet natūraliausia man taip ir liko žiūrovą veikti tekstu ir garsu. Beje, man labai patinka rašyti taip, kad tekstas ne tik perteiktų racionalią mintį, bet ir pats personažo ar atlikėjo tekstas būtų lyg skambantis instrumentas, juk kai kurie tekstai gali paveikti žiūrovą emociškai vien dėl ritmikos, dėl savo skambesio, ne tiek dėl turinio. Man vis įdomiau, kad personažai prabiltų nebūtinai gyvenimiškai: tai gali būti kiek dirbtinoka, bet vyktų mano norimu ritmu, – man pačiam įtakos padarė XX a. pirmosios pusės poezija, keturvėjininkų kūriniai, vertę permąstyti ne vien, ką mano pjesėse kalba veikėjai, bet ir kaip. 

Kokiu teatru tikite? Kokia šiandien vieta jame skirta žmogui? Ir kokia, jei atsigręžtume į teatro ištakas, ji šiandien skirta dievams? 

Marius: Tikiu teatru, kuris idealiuoju atveju gali išeiti už teatro ribų. Teatru, kuris gali tapti reiškiniu, pasakyti ką nors daugiau, nei tik suteikti pramogą. Tokio teatro esu patyręs kaip žiūrovas, tokio teatro esu, ačiū Dievui, šiek tiek ir sukūręs. Visgi toks teatras ir sunkiausiai įmanomas demokratiniame pasaulyje, kur praktiškai nebelieka tabu, nebėra karštų temų, tik artėjant link totalitarizmo, kai pajuntama grėsmė, tampa įmanomas teatras, kuris gali sukrėsti visuomenę, sudrebinti esamą pasaulį, tapti pavojingas kai kuriems  valdžios žmonėms. Tada prasideda represijos ir panašūs dalykai. O jei kalbėčiau iš estetinės pusės, tai esu už tokį teatrą, kuris pasilieka tavyje – geriausiu atveju visą gyvenimą, blogiausiu atveju bent jau metus. Kai galvoji apie jį vėl ir vėl. Kai jis tavęs nebepaleidžia.

Aleksandras: Mano santykis su teatru kintantis. Pasaulis kinta, teatras kinta, ir aš pats keičiuosi. O šiandien man įdomiausi baziniai, primityvūs dalykai. Mane labai domina gyvas žmogus scenoje. Kitaip tariant, visa tai, ko negali pasiūlyti nei kinas ar kitos technologijomis paremtos medijos, nei dirbtinis intelektas. Žinoma, tas gyvas žmogus scenoje gali daryti nebūtinai realistiškus dalykus, galėtų būti ir visiškas siurrealizmas, bet svarbiausia – turi būti gyva, tikra, vykti būtent tą akimirką. Aš negaliu sakyti, kad nesižaviu kai kuriais didmeistriais – Lepage’u, Wilsonu ir t. t., – kai susiduri su meistrų darbais, tave pirmiausia keri pati meistrystė, net jei tas teatras natūraliai gal ir nebūtų pats artimiausias. Taigi noriu užsiimti gyvos energijos kūrimu. O formos požiūriu gali būti visaip.

Paulina: Labai jau rimtas klausimas.