Dviem „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuotas Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Orfėjas“ atvyksta į Kauną
Kovo 26 d. 18.30 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre žiūrovai turės galimybę išvystirežisieriaus Žilvino Vingelio spektaklį „Orfėjas“ pagal prancūzų rašytojo Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Spektaklis nominuotas net dviem „Auksiniams scenos kryžiams“: videomenininkas Rimas Sakalauskas nominuotas už spektaklio videografiją (technologijų dizaino kategorijoje), kompozitorius Andrius Šiurys – už muziką spektakliui (muzikos kategorijoje).
Kūrinio veiksmas rutuliojasi Orfėjo ir Euridikės namuose Trakijoje, aiškiai įgaunančios XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Žiūrovas perkeliamas į estetišką ir kartu mistika dvelkiančią art deco stiliaus erdvę. Orfėjas – sąmonės srautu kuriantis poetas siurrealistas, siekiantis parašyti genialų eilėraštį masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybos metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas su viltimi, kad pavyks perkurti pačią poeziją. Tuo tarpu pamiršta ir atstumta Euridikė paguodą randa stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tokie, kokiais dedasi. Pjesės siužetas apjungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Tikrovė susimaišo su sapnu, skleidžiasi pagrindinės gyvenimo ir mirties, kūrybinių ambicijų ir asmeninės laimės priešpriešos temos.
„Kalbant apie pagrindines pjesės temas, reikia pasakyti, jog jau pirmojoje scenoje atsiskleidžia Jeano Cocteau humoras, bet kartu ir rimtumas, misticizmas, taip pat – psichologinio realizmo ir radikalaus siurrealizmo šokis, neturintis aiškių ribų. Kita pjesės ašis yra aistringos meilės tarp dviejų žmonių, patiriančių buitinių, kūrybinio gyvenimo ir kt. išbandymų, tema. Taigi tai asmenybės, menininko santykis su visuomene, su bendruomene, kuriai jis kuria, realybės ir nerealybės santykis ir tam tikra kvaila ambicija kažką nustebinti. Kol vaikaisi šios ambicijos, galbūt prarandi tai, kas svarbiausia, ir kai susigrąžini tai, ko tavo akys pasiilgo, negali tuo džiaugtis“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
Spektaklis „Orfėjas“ sukurtas pagal vienos ryškiausių XX a. I pusės prancūzų kultūrinio gyvenimo figūrų Jean‘o Cocteau (1889–1963) pjesę, parašytą kone prieš šimtą metų. Ir visgi čia paliečiamos temos ne mažiau aktualios bei svarbios ir šiandien. Pasak spektaklio režisieriaus Ž. Vingelio, tai savotiška pasaka suaugusiesiems apie sapną ir realybę, santykius ir šeimą, karjerizmą, užgožiantį pastarąją: „J. Cocteau čia elgiasi kaip atsargus žonglierius, kurdamas pasaulį, kuriame nėra vienos tiesos, o sapnai vėl virsta tikrais“.
„Orfėjas“ (1925) – ne tik pirmasis J. Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis menininko bandymas prisiliesti prie graikų mitinio dainiaus Orfėjo temos. Kaip matyti, ši tema kūrėją lydėjo visą kūrybinį kelią, išskiriant ir vėliau pasirodžiusią plačiai žinomą filmų trilogiją – „Poeto kraujas“ (1930), „Orfėjas“ (1950) ir „Orfėjo testamentas“ (1960), jai scenarijus parašė ir filmus režisavo pats Cocteau.
Nuotr. aut. Dmitrijus Matvejevas
„Orfėjas“ yra skirtas labai plačiai auditorijai. Jis teatralus tiek vizualine, tiek vaidybine prasme, o šiais laikais man teatralumas tampa brangus. Kažkada tai buvo absoliutus teatro pagrindas, be jo niekas neįsivaizdavo, kaip kitaip teatras galėtų funkcionuoti. Dabar jau daug laiko yra nuo to bėgama, bandoma teatrą kurti kinematografiškai, kas irgi nėra blogai. Manau, kad šis spektaklis yra gražus ir vizualiai, ir vaidybiškai. Spektaklio trukmė taip pat labai gera – apie dvi valandos. Šiais laikais žmonės skuba ir vengia ilgų spektaklių, man pačiam 3–4 valandų spektaklis ar filmas yra per daug. Tad manau, kad spektaklyje turėtų nepavargti ir jaunas, ir vyresnis žiūrovas“, – sako pagrindinį Orfėjo vaidmenį kuriantis aktorius Tomas Rinkūnas.
„Dirbant teatre, man rūpi spektaklio estetinė ir garsinė plotmės, artimas tarpdiscipliniškumas, stipri vizualiųjų menų įtaka, įdomių asmenybių ieškojimas, medijų ir aktoriaus santykių suvokimas kaip polifoniškų, vienas kitą papildančių, bendravimas su kitų profesijų žmonėmis, nuo filosofų iki inžinierių, programuotojų ir pan. Man atrodo, kad darbas įgauna prasmę, kai jį kurdamas susiduri su kitu lauku, todėl būtina dalytis patirtimi. Matau didžiulę naudą, kai žmonės, tyrinėjantys konkretų dalyką, gali įkvėpti menininkus apie tai kalbėti ir praplėsti jų akiratį, bet taip pat matau ir atvirkščią naudą – laikyti mąstytojus, humanitarinio pasaulio atstovus arti teatro, įkvėpti juos skirti dėmesio teatrui, dėstyti apie teatrą, jį permąstyti“, – apie kūrybinį spektaklio procesą kalbėjo rež. Žilvinas Vingelis.
Nuotr. aut. Dmitrijus Matvejevas
Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Žilvinas Vingelis, pjesės autorius – Jean’as Cocteau, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Dovilė Gecaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius, choreografas – Mantas Stabačinskas, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius. Vaidina: Orfėjas – Tomas Rinkūnas, Euridikė – Agnė Šataitė, Ertebizas – Kasparas Varanavičius, Arklys – Greta Bendžė, Mirtis – Valda Bičkutė, Azraelis, 1-asis Mirties pagalbininkas / Laiškininko balsas – Robertas Petraitis, Rafaelis, 2-asis Mirties pagalbininkas – Lukas Dirsė, Policijos komisaras – Arvydas Dapšys, Teismo sekretorius – Tomas Stirna.