Kas nutinka, kai pasaulis baigiasi, tačiau gyvenimas kažkokiu būdu tęsiasi? Kai nebeaišku, ar tai, kas vyksta, yra tikrovė, prisiminimas, sapnas, o gal erdvė tarp gyvenimo ir mirties? Keturioms moterims, likusioms po neįvardytos katastrofos, telieka kalbėtis, prisiminti, ginčytis ir iš kasdienybės nuotrupų kurti pasaulį, kuris galbūt jau nebeegzistuoja. Būtent į tokią keistą, absurdišką, savo atpažįstamumu šiurpą keliančią tikrovę žiūrovus panardina britų dramaturgės Caryl Churchill vieno veiksmo tragikomedija „Tik aš viena pabėgau“. Vilniaus mažajame teatre spektaklį pagal šią pjesę netrukus pristatysiantis režisierius Artūras Areima nesiekia tiesiog papasakoti dar vienos pasaulio pabaigos istorijos. Jam kur kas įdomesnis žmogus, kuris, net ir susidūręs su katastrofa, toliau gyvena taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kodėl siaubas tampa kasdienybe? Kaip juokas padeda išgyventi tai, ko nebeįmanoma suprasti? Ir ar įmanoma atkurti pasaulį vien kalbantis apie orą, kavą ir kitus kasdienius dalykus?
Apie C. Churchill dramaturgiją, gyvenimą jau įvykusios katastrofos sąlygomis, teatro santykį su žiūrovu ir kūrybines pastangas sukurti kitokią realybę – režisierių kalbina Aistė Mažutytė.
Koks jūsų santykis su C. Churchill kūryba? Ar tai autorė, pagal kurios dramaturgiją jau seniai norėjote statyti?
Santykis su C. Churchill kol kas komplikuotas. Nežinau, ar mes draugaujame. Kartais atrodo, kad ji mane kviečia vakarienės, bet atėjus paaiškėja, kad vakarienė jau seniai suvalgyta, stalas dega, o vietoj kėdžių pastatytos kelios ideologinės sistemos. Ir dar kažkas klausia, ar norėčiau deserto. Iš tikrųjų vis dar bandau išsiaiškinti, ar man jos dramaturgija patinka, ar ji mane gąsdina, ar tiesiog labai profesionaliai gadina nervų sistemą. Galbūt visi trys variantai vienu metu.
C. Churchill yra gyva klasikė. Tačiau jos tekstai nėra tie, prie kurių režisierius galėtų ramiai prisiglausti, užsikloti dramaturgine antklode ir laukti ryto. Priešingai. Ji ištrina grindis, sienas, kartais net lubas. Palieka tave vieną su tekstu ir mandagiai pasiūlo susikurti pasaulį pačiam.
Kuo jos dramaturgija labiausiai intriguoja? Ką joje atrandate?
Jos dramaturgijoje susitinka istorija, religija, politika, ideologija, atmintis, literatūra ir įvairiausi žmonijos virškinimo sutrikimai. Viskas susimaišo, suskyla, dauginasi, kartais ima gyventi savarankišką gyvenimą. Ir niekas nepaaiškina, kuris iš šių organizmų yra pagrindinis.
Man patinka, kad C. Churchill nepasitiki mūsų įprastu pasaulio suvokimu. Ji tarsi klausia: ar tikrai jūs patys sugalvojote savo mintis? Ar tikrai jūsų moralė priklauso jums? O gal viską jau seniai už jus nusprendė istorija, religija, galia ir kelios labai sėkmingos ideologinės reklamos kampanijos?
Mane domina dramaturgija, kuri ne tiek pasakoja istoriją, kiek išardo mūsų gebėjimą ją suprasti. Galbūt teatras neturi būti vieta, kurioje viskas paaiškėja. Galbūt tai vieta, kurioje žmogus pirmą kartą pastebi, kad jo galvoje gyvena keli svetimi gyventojai, o nuomos sutarties jis niekada nepasirašė.
Kodėl pasirinkote būtent pjesę „Escaped Alone“? Kokia buvo pirmoji reakcija perskaičius šį tekstą?
Kai pirmą kartą perskaičiau „Escaped Alone“, pagalvojau: WTF? Ar čia pjesė, ar kažkas netyčia įmetė į skalbimo mašiną keturias moteris, pasaulio pabaigą, politinę satyrą ir kasdienį pokalbį apie nieką? Ištraukė, išdžiovino ir pasiūlė statyti teatre?
Bet kažkas liko. Teksto skeveldros sulindo po oda ir ten pradėjo daugintis. Kuo daugiau galvojau, tuo labiau supratau, kad tai labai keista medžiaga apie labai pažįstamą pasaulį. Joje tiek daug šiandienos. Mūsų politinio absurdo, visuomenės randų, kolektyvinio nerimo ir civilizacijos, kuri kartais primena seną daugiabutį: iš išorės dar stovi, bet viduje jau nebeaišku, kas laiko stogą.
Tai groteskiškai juokinga pjesė. Tik ne visada aišku, kas juokinga. Kartais juokiesi, nes situacija absurdiška. Kartais todėl, kad ji tokia tikra, jog verkti būtų pernelyg tiesmuka. O kartais tiesiog nežinai, ar tavo reakcija yra juokas, ar nedidelis nervų sistemos paūmėjimas.
Pjesė parašyta 2016-aisiais, tačiau šiandien jos temos atrodo ypač aktualios. Kas pasikeitė per tą dešimtmetį? O gal niekas?
Šiandien gyvename labai įdomiomis sąlygomis. Pasaulis dega, o mes toliau aptarinėjame kavos skonį, nekilnojamojo turto kainas, kaimynų remontą ir tai, ar antradienį verta užsisakyti sušių. Vienu metu stebime karus, ekologines katastrofas, politinį cirką, visuomenių skilimą, o po penkių minučių einame pietauti.
Žmogus yra nuostabus gyvūnas. Jo gebėjimas prisitaikyti kartais pranoksta net tarakono, tik tarakonas bent jau neturi socialinių tinklų.
Mane domina ne pati katastrofa. Katastrofų pasaulyje ir taip netrūksta. Mane domina žmogaus gebėjimas prie jų priprasti. Kaip katastrofa tampa kasdienybe? Kaip išmokstame gyventi su nuolatine grėsme? Kada siaubas nustoja būti siaubu ir tampa tiesiog dar viena naujienų kategorija telefone?
Spektaklis sukasi apie keturias moteris, kurios likusios po katastrofos tarsi iš naujo kuria pasaulį iš to, kas dar liko. Kas tai per pasaulis?
Mano spektaklyje keturios moterys nėra tiesiog moterys, sėdinčios sode ir stebinčios pasaulio pabaigą. Jos egzistuoja kažkur kitur. Kitoje dimensijoje, platformoje, galbūt tarp gyvenimo ir mirties, tarp praeities ir ateities. Tai vieta, kurioje laikas prarado savo darbo sutartį ir nebevykdo įsipareigojimų.
Nežinome, kas buvo prieš tai, kas vyksta dabar ir ar dar yra kažkas, ką galėtume vadinti ateitimi. Moterys kalbasi, juda, kartoja veiksmus. Dienos panašios viena į kitą. Niekas iš esmės nesikeičia. Tačiau jos vis tiek kalba. Vis tiek bando būti kartu.
Galbūt kalbėjimas yra paskutinė žmogaus egzistavimo forma. Kai nebegali pakeisti pasaulio, gali bent jau pasakyti, kad šiandien gana keistas oras. Galbūt tai ir yra mūsų paskutinė revoliucija.
Kuo „Tik aš viena pabėgau“ skiriasi nuo daugybės kitų distopinių ar apokaliptinių kūrinių?
„Escaped Alone“ („Tik aš viena pabėgau“) nėra distopinė arba apokaliptinė pjesė. Man atrodo, kad joje nėra jokios fantazijos apie tolimą ateitį. Tai mūsų šiandiena. Tik šiek tiek suskilusi, sueižėjusi ir galbūt pamiršusi, kur pasidėjo savo instrukciją.
Distopija paprastai leidžia atsitraukti. Gali sakyti: štai, kada nors ateityje bus baisu. Štai kaip gali atrodyti pasaulis, jeigu viskas pakryps bloga linkme. O C. Churchill klausia: o kas, jeigu viskas jau vyksta? Kas, jeigu mes jau gyvename distopijoje, tik dar nesusitarėme, kaip ją pavadinti?
Man įdomu, kad katastrofa čia neateina su fanfaromis, sirenomis ir didžiuliu dūmų debesiu. Ji tiesiog sėdi šalia mūsų ir laukia, kol baigsime kalbėti apie orą. Vieną akimirką kalbama apie kasdienius dalykus, kitą – apie siaubingus pasaulio įvykius. Ir niekas nepasikeičia. Niekas nepakelia balso, neįjungia sirenų, nepasako, kad dabar jau prasideda pasaulio pabaiga.
Galbūt pasaulio pabaiga tiesiog neturi scenarijaus. Mes įsivaizduojame, kad katastrofa turi būti didinga. Dangus prasivers, pasigirs sirenos, žmonės bėgs gatvėmis, kažkas paskelbs paskutinį pranešimą. Bet galbūt pasaulio pabaiga yra labai biurokratiška. Ji ateina su sąskaita už elektrą, naujienų pranešimu, dar vienu politiniu pareiškimu ir priminimu, kad šiandien baigiasi automobilio draudimas.
Šioje pjesėje man baisiausia tai, kad nebeįmanoma atskirti normalumo nuo nenormalumo. Katastrofa ir kasdienybė jau gyvena viename bute, dalijasi vonios kambariu ir, matyt, turi bendrą banko sąskaitą.
Nenoriu statyti dar vienos pasaulio pabaigos. Apie jas jau gana daug kalbame, rašome ir žiūrime. Mane domina, kas vyksta su žmogumi, kai pasaulio pabaiga tampa jo gyvenimo būdu. Kai siaubas nebeateina iš išorės, nes jau seniai įsikūrė mūsų viduje ir netgi išmoko naudotis kavos aparatu.
Kodėl pasirinkote apie tokias grėsmingas temas kalbėti per humorą ir tragikomediją? Kodėl spektaklis gimė būtent dabar?
Kodėl dabar? Todėl, kad nebenoriu kalbėti apie šiandieną tiesiogiai, patogiai ir sukramtytai. Nenoriu žiūrovui įteikti mažos dėžutės su užrašu „čia reikia išsigąsti“, o šalia padėti kitą – „čia galima juoktis“. Žiūrovas nėra mikrobangų krosnelė, kurioje galima nustatyti norimą emocinę temperatūrą.
Man įdomu sukurti tokį teatrą, kuris kitą rytą vis dar būtų žmogaus galvoje. Kad jis norėtų ginčytis su spektakliu, su savimi, su pasauliu. Gal net norėtų man paskambinti ir pasakyti, kad aš visiškai neteisus. Tai būtų puiki draugystės pradžia.
O ramūs, pasteliniai potėpiai manęs niekada pernelyg netraukė. Mane labiau domina, kas nutinka, kai į pastelinį paveikslą kas nors netyčia įmeta granatą. Todėl priėmiau šį iššūkį. Dabar su juo kaunamės.
Kaip sekėsi suburti spektaklio aktorius ir kūrybinę komandą? Ar buvo žmonių, su kuriais dirbote pirmą kartą?
Su visa komanda dirbu pirmą kartą. Tai šiek tiek panašu į eksperimentą, kurio rezultatas iš anksto nežinomas, o laboratorijoje nėra nei avarinio išėjimo, nei instrukcijos, kaip elgtis, jeigu pradės daugintis nepaaiškinami reiškiniai.
Šį kartą man labai pasisekė. Turiu nuostabius aktorius ir puikią kūrybinę komandą. Labai gera darbinė atmosfera, daug pasitikėjimo, smalsumo ir noro ieškoti.
Ko iš aktorių ir kūrybinės komandos reikalauja tokia neįprasta dramaturgija? Ar lengva dirbti neturint aiškių atsakymų ir tradicinio pasakojimo struktūros?
Man atrodo, kad dirbant su tokia dramaturgija svarbiausia yra nebijoti nežinoti. Nes kai tekstas tau nepateikia jokių patogių atsakymų, belieka pradėti eksperimentuoti. Klysti, išbandyti, išardyti, vėl surinkti ir kartais pastebėti, kad išardytas daiktas atrodo gerokai įdomiau nei surinktas.
Man reikia žmonių, kurie neateina į repeticiją jau žinodami, kaip viskas turi būti. Reikia žmonių, kurie turi drąsos rizikuoti ir kartu nepraranda humoro jausmo. Nes be humoro, ypač kuriant spektaklį apie pasaulio irimą, labai greitai gali pradėti irti ir pati kūrybinė komanda.
Koks gali būti žiūrovo santykis su tuo, kas vyksta scenoje? Ar jums svarbu jį prajuokinti, o gal pravirkdyti?
Man atrodo, kad šiandien sunkiausia apskritai sudominti žmogų. Atvesti jį į teatrą, išlaikyti jo dėmesį, o dar sunkiau – priversti norėti sugrįžti. Juk žmogus šiandien turi tiek daug pramogų, kad galėtų visą gyvenimą praleisti neatsikeldamas nuo sofos. Ir dar liktų nepatenkintas.
Tačiau man svarbiau sukurti ne spektaklį, o naują realybę, į kurią galėtum panardinti žiūrovą. Kad jis ne tik stebėtų aktorius, bet kuriam laikui pats atsidurtų toje tikrovėje. Kad teatras būtų ne langas į pasaulį, o durys į kažkokį kitą, truputį įtartiną kambarį.
Kartais man atrodo, kad teatre pernelyg bijome žiūrovo laisvės. Bijome, kad jis nesupras, ne taip nusijuoks, ne ten susigraudins. Todėl kartais spektakliuose matau labai aiškiai sukonstruotas emocines instrukcijas: dabar juokiamės, dabar liūdime, dabar susimąstome. Tarsi žiūrovas būtų atėjęs į emocijų savitarnos centrą, kuriame galima pasirinkti programą „Džiaugsmas“, „Liūdesys“ arba „Vidutinio stiprumo egzistencinė krizė“.
Man toks teatras neįdomus. Kartais jis primena savotišką meninę masturbaciją, kurioje kūrėjai patys sau sukelia didžiulį malonumą, o žiūrovas lieka tik liudininkas be jokių teisių. Jis gali sėdėti, žiūrėti ir, geriausiu atveju, paploti.
Tai kas jums svarbiau – žiūrovų juokas, ašaros ar po spektaklio likęs nerimas? Ar juokas pro ašaras būtų šio spektaklio sėkmės ženklas?
Numesti juokelį nuo scenos nėra labai sudėtinga. Sudėtinga padaryti taip, kad juokas taptų tema. Kad žmogus nusijuoktų, o po akimirkos pats savęs paklaustų: palaukite, o kodėl aš iš to juokiausi? Kas čia iš tikrųjų juokinga? Ar aš juokiausi iš situacijos, ar iš savęs? Ir kodėl dabar jaučiuosi taip, tarsi būčiau ką tik pavogęs kažkieno piniginę?
Manau, kad tragikomedijoje slypi labai pavojinga teritorija. Juokas ir siaubas kartais yra du vieno organizmo vidaus organai. Tik vienas jų garsiai kvatoja, o kitas tyliai laukia greitosios pagalbos. Kartais juokiamės, nes nebegalime verkti. Kartais verkiame, nes situacija tokia absurdiška, kad nebežinome, kaip kitaip į ją reaguoti.
Nenorėčiau, kad žiūrovas išeitų iš spektaklio su vienu aiškiu jausmu. Dar geriau, jeigu jis išeitų su keliais vienas kitam prieštaraujančiais jausmais. Jeigu jam būtų ir juokinga, ir baisu, ir gražu, ir keista. Jeigu jis nežinotų, ar ką tik matė komediją, ar dalyvavo nedidelėje civilizacijos laidotuvių ceremonijoje.
O jeigu išeidamas dar trumpam atsigręžtų į sceną įsitikinti, ar ten tikrai viskas baigėsi, vadinasi, kažkas pavyko.
Spektaklio „Tik aš viena pabėgau“ premjera – lapkričio 27–28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
Pjesės autorė Caryl Churchill, režisierius ir scenografas Artūras Areima, kompozitorė Monika Poderytė, choreografė Sigita Juraškaitė-Baužienė, šviesų dailininkas Julius Kuršys, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, pjesės vertėjas Saulius Repečka.
Spektaklyje vaidina Larisa Kalpokaitė, Vilija Ramanauskaitė, Janina Matekonytė, Jonas Braškys.
Spektaklį pristato Valstybinis Vilniaus mažasis teatras ir Artūro Areimos teatras.