LLVS vadovė D. Daugirdienė: „Verčiant pjeses svarbiausia, kad tekstas skambėtų natūraliai“

Balandžio 20 dieną Vilniaus mažajame teatre (VMT) prasideda ilgai lauktas projektas „Verčiame dramą“. Tai penkių seminarų ciklas, kuriame bus aptariamos draminių kūrinių vertimo aktualijos, ugdomi praktiniai įgūdžiai. „Verčiame dramą“ VMT rengia kartu su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS). Šios sąjungos vadovė Daiva Daugirdienė teigia, jog verčiant literatūros kūrinius reikia ne tik labai gerai mokėti ir užsienio, ir gimtąją kalbą, bet ir turėti vadinamąjį kalbos jausmą, ritmo pojūtį, pagaliau „pakankamai sveiko proto“. Ji teigė net smalsaujanti, kiek būsimų seminarų dalyvių atkris išsigandę vertimui pateiktų tekstų, o kiek bandys įdarbinti dirbtinį intelektą.

Aistė Mažutytė

Inicijuoti tokį seminarų ciklą VMT ir profesionalius vertėjus paskatino šiandienos teatro aktualijos: jame daugėja jaunų menininkų, scenose vis dažniau ieškoma naujų balsų, mėginama prisijaukinti Lietuvoje dar neatrastų šalių kūrinius, bandoma mokytis perteikti daugiakultūrius kontekstus ir specifinę raišką. Pagaliau apmąstoma ir jau turimų klasikos kūrinių vertimo kokybė, neretai nukentėjusi dėl cenzūros, pervertimų. Visa tai tampa esminiais spektaklio kūrimo procesais, vertėjai siekia glaudžiai bendradarbiauti su teatro menininkais.

Apie vertėjų ir teatralų ryšį, vertimo subtilybes, pjesių prakalbinimo kita kalba specifiką, taip pat „būtinus perskaityti“ dramos kūrinius kalbamės su LLVS vadove D. Daugirdiene.

– Ar vertėjai yra kur kas jautresni verstiniam tekstui nei kitose srityse dirbantys žmonės?

– Dauguma vertėjų – gerokai jautresni. Jie iškart mato, kas negerai, ką verstų kitaip. Turiu omeny talentingus meniškos prigimties vertėjus, kurie savo pačių vertimus dailina ir tikslina nežinia kiek kartų, kol verstinis tekstas suskamba taip, kaip reikia. Bet, žinoma, yra ir kitokių vertėjų, greitadarbių amatininkų. Tie gal nejautrūs niekam.

– Kiek jautri, pastabi klaidoms esate Jūs pati?

– Mano patirtis įdomi tuo, kad pirmiau, iškart po studijų Vilniaus universitete, tapau etatine senosios „Vagos“ leidyklos redaktore, tik paskui vertėja. Dirbau verstinės literatūros redakcijoje, kuriai vadovavo legendinė Eugenija Stravinskienė, paskui – Bronė Balčienė; ją iki šiol vadinu savo Mokytoja. Tai buvo geriausia vertimo ir redagavimo mokykla, kokią tik galima įsivaizduoti. Mane vieną, pačią jauniausią, mokė keliolika patyrusių kolegų. Radusi keblią vietą, galėdavau kreiptis į bet kurį. Dabar niekas nebeturi tiek laiko…

Esu perfekcionistė, pradėtą skaityti knygą metu vos pajutusi, kad mintyse redaguoju. Vienas kitas netikslumas ar kokio kablelio nebuvimas manęs pernelyg nesuerzina, žodžiai „su cinkeliu“ patinka, bet jei norisi perrašyti kas antrą sakinį… Na, kam taip kankintis? Gyvenimas juk trumpas.

– Ar grožinės literatūros vertėjai paprastai turi savo mėgstamus žanrus, literatūros formas?

– Grožinės literatūros vertėjai paprastai turi savo mėgstamus autorius. Tai kartu ir romantiška, ir pragmatiška: juk daug lengviau versti, kai pripranti prie vienokio ar kitokio stiliaus, minimų realijų, leksikos. Bet yra ir vertėjų, turinčių mėgstamus žanrus. Pvz., verčia poeziją (tie dažniausiai ir patys būna poetai) arba pjeses (teatrų darbuotojai). Dauguma mano vertimų – labai stori romanai. Net nežinau, kodėl taip susiklostė. Juk mėgstu ir trumpąją prozą, ir poezija man nesvetima, ir kokią pjesę išversti norėčiau.

– Kuo savitas pjesių vertimas?

– Į šį klausimą daug geriau atsakyti galėtų mūsų parinkti dramos vertimo seminarų vedėjai. Aš pati dramų nei teatrams, nei „Dramų stalčiui“ (teatro „Utopia“ iniciatyva įkurtas verstinės dramaturgijos interneto puslapis. – aut. past.) kol kas neverčiau. Bet verčiau gana ilgus – ir įdomius – draminius intarpus, esančius F. S. Fitzgeraldo romanuose „Šioje rojaus pusėje“, „Gražūs ir pasmerkti“, Johno Irvingo romane „Tamsa kaip nuotaka“.

Manau, verčiant pjeses svarbiausia, kad tekstas skambėtų natūraliai ir kad aktoriams nebūtų sunku ištarti vieną ar kitą žodžių derinį, kad jiems nesipintų liežuviai. Patarčiau vengti priebalsių sangrūdos ir atsitiktinių nepageidaujamų sąskambių (jei nenorime, kad žiūrovai juoktųsi, kur nereikia). Apskritai dramų vertimo specifika man dar gana tamsus miškas (ateisiu paklausyti įžanginės paskaitos), bet kai ką, bendraudama su teatralais, jau sužinojau: pvz., kad perteklinis įvardžių vartojimas, labai nepageidautinas romanų ar apsakymų vertimuose į lietuvių kalbą, scenoje ausies nerėžia. O gal rėžia? Gal aktoriai patys paskui netyčia prikaišioja tų įvardžių?

– Patys vertėjai leidykloms neretai pasiūlo, kokius kūrinius vertėtų išversti ir išleisti. Ar vertėjai siūlo vertų dėmesio kūrinių teatrams?

– Ne kartą esu leidykloms siūliusi romanus ir apsakymų rinkinius, kuriuos vertėtų išversti ir išleisti. O dėl pjesių... na, kiek girdėjau, dažniausiai teatrai ieško vertėjų, galinčių išversti vieną ar kitą pjesę. (Būtų gerai, jei teatrai ieškotų ir redaktorių.) Neabejoju, kad labiausiai įgudę mūsų pjesių vertėjai, tokie kaip Eglė Išganaitytė, Rūta Jonynaitė ar Akvilė Melkūnaitė, siūlo teatrams pjeses, bet nežinau, ar dažnai teatrai siūlymus priima.

– Vertėjo darbo neišmanantis žmogus pakomentuotų, esą pjesėse teksto nedaug, tad versti turėtų būti lengva. Kaip yra iš tiesų?

– Dramas versti gal tikrai lengviau negu sudėtingus begalinio ilgumo romanus, prikimštus visokių sunkiai įsivaizduojamų svetimų realijų. Draminiai verstų romanų intarpai man buvo atgaiva. Bet pradėkime nuo to, kad versti literatūrą (nesvarbu, kurio žanro) apskritai nelengva. Reikia ne tik labai gerai mokėti ir užsienio, ir gimtąją kalbą, bet ir turėti vadinamąjį kalbos jausmą (kurio neturi DI), ritmo pojūtį ir pakankamai sveiko proto, kad nesusimautum lygioj vietoj. Manau, verčiant pjeses kalbos jausmas dar svarbesnis. Kad pjeses versti lengva, atrodo tik niekada nieko nevertusiems žiūrovams ar skaitytojams.

Man jau smalsu, kiek į dramos vertimo seminarus užsiregistravusių žmonių iš tikrųjų atsiųs vertimus. Paprastai koks penktadalis dalyvių, vos pradėję versti duotą kūrinio ištrauką, supranta, kad nesugebės, ir dingsta kaip į vandenį. Toks savikritiškas požiūris, be abejo, pagirtinas. Smalsu ir kiek dalyvių mėgins prakišti kompiuterinius vertimus.

– Įdomu, ar pjesių vertėjai lydi, seka savo darbą ir toliau – dirba su dramaturgu, gal net režisieriumi, ar tam tikrame etape atsitraukia?

– Čia tikriausiai daug kas priklauso nuo režisieriaus, bet būtų gerai, jei vertėjai savo kūrinius – vertimus – bent kiek palydėtų.

– Kaip verčiate realijas, būdingas tam tikrai šaliai ar regionui, bet neturinčias tapačių atitikmenų kitose kultūrose? Ar ieškote panašių atitikmenų mūsų kultūroje? Taip pat įdomu, kaip reikėtų į kitą kalbą versti tarmiškai prabylančio personažo tekstą?

– Svetimos realijos – mūsų kasdienė duona. Atitikmenų dažnai nebūna ir negali būti. Tada tenka sugalvoti naują žodį. Man tai labai patinka, gal todėl ir VLKK Žodyno pakomisėje tebedirbu. Bet kartais būna sunku.

Gerokai vargau versdama Johno Irvingo romano „Tamsa kaip nuotaka“ pradžią. Ten daug XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kalnų slidinėjimo terminų, visokių slidžių, apkaustų ir keltuvų pavadinimų. Veiksmas Šiaurės Amerikoje ir Europos pietuose. O lietuviai tais laikais kalnuose juk neslidinėjo, tai ir tų žodžių neturim. Knisausi po visokias enciklopedijas, verčiau kaip mokėdama. O versdama Johno Irvingo „Viename asmenyje“, galima sakyti, sugalvojau lietuviškus žodžius LGBTQ bendruomenei. Konsultavausi su Gėjų lyga ir dar kažkokia organizacija, dabar jau nebeprisimenu. Visi buvo pasirengę padėti, bet sakėsi vartoją angliškus terminus. Kolegų siūlomi variantai man netiko. Negana to, reikėjo ir normalių, ir niekinamai skambančių žodžių (dialogams), pvz., she-male – vyrmoteris, moteras? Ne. O kas yra pre-op ir post-op? Dabar jau aišku, o tada Lietuvoje nežinojo niekas. Paklausiau romano autoriaus. Galiausiai sugalvojau transvyrą, transmoterį, translytį žmogų (lietuviai 2012 metais, kai verčiau, taip dar nerašė ir nekalbėjo). Sužinojau, kokia yra Arielio lytis. Kintama. Buvo įdomu. Paskui Gėjų lyga man padėkojo, o aš jiems padovanojau tą knygą.

Versdama „Naujojo Hampšyro viešbutį“, konsultavausi su Lietuvos imtynininkais, bet jie sakė vartoją rusiškus arba angliškus terminus, tai man vėl reikėjo sugalvoti žodžius, o imtynininkai tik pritarė. Kai verčiau „Sidro namų taisykles“, kur begalė akušerijos ir ginekologijos terminų, man padėjo dukrytė, tada dar tik studijavusi mediciną, ir keli jos dėstytojai.

Dėl tarmiškai prabylančių personažų. Mano manymu, negerai, kai koks sicilietis į lietuvių kalbą išverstame romane šneka žemaitiškai. Atsiranda nepageidautinų  konotacijų, trikdančių skaitytoją ir skambančių komiškai. Verčiant romaną, galima išsisukti kitais būdais. Kad ir nukandant žodžių galūnes, pailginant balses. Svarbiausia, kad nebūtų atpažįstama nė viena Lietuvos tarmė. O pjesėse viskas truputį kitaip. Galima pažaisti. Kai Vilniaus mažojo teatro scenoje Christiano Weisės režisuotoje Tennessee Williamso „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“ Tėtušis kalba rytų aukštaičių tarme, žiūrovams patinka. Bet įtariu, kad tai paties aktoriaus, ne vertimą atnaujinusio režisieriaus padėjėjo Andriaus Merkevičiaus ir – juo labiau – ne vertėjos Lilijos Vanagienės sprendimas.

– Kiek vertėjams svarbu sekti ir „pagauti“ abiejų kalbų – iš kurios ir į kurią verčiama – kaitą, naujadarus, slengą?

– Kalbų kaitą mes, literatūros vertėjai, jaučiam visu kailiu. Naujadarus pagaunam kažkaip savaime. Bet vis dėlto svarbiausia nelįsti ten, kur nieko neišmanai, kur tau viskas nauja ir svetima. Neimčiau versti nei pjesės, nei romano, kuriame daug šių laikų slengo. Stebiuosi, kai pradedantysis vertėjas stačia galva neria į klasiką. Juk viskam savas laikas.

– Ar esate aktyvi teatrų lankytoja? Ko gero, žiūrėdama spektaklį vertinate ir išversto teksto kokybę?

– Kadaise, studijų laikais ir dar anksčiau, teatrą labai mėgau. Paskui visai nemėgau (išskyrus operas ir baletus), dabar vėl mėgstu, bet pasidariau išranki. Panevėžys ne per toliausiai nuo Anykščių. Vaikystėje tėvai mane veždavosi į Miltinio teatrą. Ne viską supratau, bet labai patiko. Paskui, Eimunto Nekrošiaus laikais, pažiūrėjau turbūt visus jo spektaklius. Į teatrus eidavau dažnai, kol nusivyliau. Prisimenu, prieš keliolika metų sėdim su studijų drauge, Latvijos diplomate, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, žiūrim spektaklį, ir draugė staiga man šnibžda: „Nieko nesuprantu. Gal nebemoku lietuviškai?“ Sakau, aš irgi nieko nesuprantu. Lietuviškai tu tebemoki, bėda ta, kad aktorių dikcija tragiška.“

O dabar, sakyčiau, viskas labai pagerėjo. Pernai pagaliau pažiūrėjau Gabrielės Tuminaitės režisuotą „Marčią“ (buvau sužavėta), Christiano Weisės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“, daug kitų spektaklių. Mano mėgstamiausias dabar Oskaro Koršunovo režisuotas Mariaus Ivaškevičiaus „Kantas“. Žiūrėjau du kartus ir mielai pažiūrėčiau dar porą kartų. „Kantas“, mano manymu, turėjo gauti visus šių metų Kryžius.

Žiūrėdama spektaklį išversto teksto kokybės nevertinti negaliu. Mea maxima culpa!

– Kiekvienas specialistas savo srityje siekia tobulėti. Kaip tas tobulėjimas, mokymasis atrodo Jūsų darbe?

– Mokausi skaitydama ir savo kolegų vertimus, ir originaliąją literatūrą. Daug išmokau iš Danutės Kalinauskaitės ir Valdo Papievio. Iš Valdo, pvz., pasiėmiau „jūragyvius“, man to žodžio dažnai prireikia vertimuose. Skaitau daug poezijos. Tai irgi padeda neprarasti ryšio su aukštesniu gimtosios kalbos lygmeniu.

– Yra nemažai „knygų, kurias būtina“ perskaityti sąrašų – ir rimtesnių, ir lengvesnių. Kaip atrodytų Jūsų „pjesių, kurias būtina perskaityti“ sąrašas?

– Suprantu, kad nuskambės kaip kokio politiko atsakymas į klausimą apie labiausiai patikusias knygas, bet esu įsitikinusi, kad dar niekas nepranoko Aischilo, Šekspyro (William Shakespeare), Giotės (Johann Wolfgang von Goethe) ir, sakykime, Ibseno (Henrik Ibsen). Taigi žmogui, visai neskaičiusiam pjesių, patarčiau pirmiausia perskaityti Aischilo „Prikaltąjį Prometėją“, Šekspyro „Hamletą“, „Romeo ir Džuljetą“, Giotės „Faustą“, verstą Antano A. Jonyno (Tyto alba, 2025), Ibseno „Lėlių namus“ ir „Laukinę antį“ (yra puikus Eglės Išganaitytės vertimas), gal dar ką nors iš Juno Fosės (Jon Fosse), nors man Ibsenas patinka labiau.

Beje, mes, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2023 metais išleidome Irenos Balčiūnienės straipsnių rinkinį „Iliuzija, kad skaitome Šekspyrą“. Ta knyga turėtų būti įdomi ir teatralams.

– Kuo vertėjams bus naudingi LLVS ir VMT rengiami seminarai? Kaip buvo pasirinkti seminarų vedėjai?

– Pirmiausia dėkoju Lietuvos kultūros tarybai, finansuojančiai šį mūsų sumanytą seminarų ciklą, ir VMT – už tai, kad su mumis bendradarbiauja, įsileido mus į teatrą. Mes gi žinom, kad Lietuvos teatrai nesamdo redaktorių. Vadinasi, visa atsakomybės našta slegia pjesių vertėjų pečius. Jaučiame norą ir netgi pareigą jiems padėti. Tikiuosi, pavyks šio to išmokyti pradedančiuosius.

Būtent šitie mokytojai pasirinkti todėl, kad jie – geriausi iš geriausių: vertėja ir redaktorė, Šv. Jeronimo premijos laureatė Rūta Jonynaitė; Metų vertėjo krėslo laureatė Eglė Išganaitytė; begalę knygų iš ispanų kalbos išvertusi Alma Naujokaitienė ir Andrius Merkevičius – vienas iš pirmųjų ukrainiečių kalba parašytų pjesių vertėjų, jau turintis nemažai patirties. Mudu su koordinatoriumi Vincentu Klipčiumi buvom suplanavę daugiau seminarų, bet, kaip suprantate, teko mažinti sąmatą, todėl dramų vertimo iš kitų kalbų seminarai bus kitais metais.

Projektą „Verčiame dramą“ sudarys penkis pavasario pirmadienius iš eilės vyksiantys seminarai. Ciklas prasidės balandžio 20 d. 18 val. vyksiančia įvadine paskaita „Išversti kultūras: dramos vertimo subtilumas“, ją skaitys LLVS narys, literatūros vertėjas Vincentas Klipčius. Paskaita atvira vertimo ir teatro profesionalams bei visiems, kultūra besidomintiems klausytojams.

Kitus keturis pirmadienius vyks praktiniai seminarai verčiantiems ar besidomintiems vertimais iš norvegų, ispanų, vokiečių ir ukrainiečių kalbų. Seminaruose bus aptariamos esminės draminių tekstų vertimo klaidos, kiekviename jų bus iškeliama aktuali probleminė tema ir ieškoma sprendimų.

Balandžio 27 d. „Nuo Ibseno iki Fosse’s – dramų vertimo iššūkiai.“ Vedėja – Eglė Išganaitytė (norvegų k.)

Gegužės 4 d. „Drama kaip sąmonės – ar žodžių? – srautas.“ Vedėja – Rūta Jonynaitė (vokiečių k.)

Gegužės 11 d. „Lotynų Amerikos dramaturgija: multikultūros iššūkiai.“ Vedėja – Alma Naujokaitienė (ispanų k.)

Gegužės 25 d. „Veiksmas literatūroje. Autoriaus ir personažo kalbos ypatumai.“ Vedėjas – Andrius Merkevičius (ukrainiečių k.)

Projekto vykdymą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.