Naują sezoną VMT pradeda provokuojančia premjera: „Vasarotojų karštinė“ – apie visuomenę, kuriai svarbiau vaidinti, o ne gyventi

38-ojo sezono atidarymo proga Vilniaus mažasis teatras (VMT) žiūrovams parengė rimtą intrigą. Rugsėjo 24–26 d. pristatomas spektaklis „Vasarotojų karštinė“, pastatytas pagal žymiojo italų dramaturgo Carlo Goldonio „Vasarotojų trilogijos“ pirmąją dalį. Dar XVIII a. parašytą pjesę spektaklio režisierė ir VMT meno vadovė Gabrielė Tuminaitė mato kaip laikmečių ribas trinantį, provokuojantį kūrinį, kuris, prisidengęs komedijos skraiste, iš tiesų tyrinėja visuomenės žiaurumą, savęs apgaudinėjimą ir desperatišką siekį patikti.

Šį rudenį žiūrovai išvys pirmąją trilogijos dalį, o ateityje jų lauks ne ką mažesni netikėtumai. Antroji dalis – „Vasarotojų nuotykiai“ – 2027-ųjų rudenį pasirodys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, kur VMT aktoriai vaidins kartu su operos artistais. Trečiajai šio tęstinio projekto daliai kūrėjai sugrįš į VMT. Numatoma, kad finalinį spektaklį žiūrovai galės išvysti 2027-ųjų pabaigoje arba 2028-ųjų pradžioje.

Pirmosios trilogijos dalies centre atsiduria margas būrys veikėjų, kurie karštligiškai ruošiasi išvykti vasaroti į užmiesčio vilas, o pirmame plane – jauno vyro pavydas sužadėtinei, kuriai merginasi kitas gerbėjas. Desperatiškai skubant nepaisoma nei finansinių, nei moralinių normų, o veikėjus apėmusi tikrų tikriausia tuštybės manija. Jie tikisi, kad išvykę į vilas, magiškame „kitur“, jie išsipildys kaip žmonės, o problemos, nuo kurių bėga, savaime išsispręs. Bet greitai ima aiškėti, kad problema slypi kur kas giliau.

Žiaurios santykių schemos, kurių galiojimas amžinas

Teatrinis „Vasarotojų trilogijos“ serialas užsitęs apie pusantrų metų, tačiau italų dramaturgijos klasika laikomos trilogijos kelionė į Lietuvos teatro sceną buvo nepalyginamai ilgesnė. G. Tuminaitė pasakoja C. Goldonį atradusi dar studijų metais, kai norėjosi patyrinėti pačius teatro pamatus ir komedijos žanrą. Pastaraisiais metais ji savo dėmesį sutelkė į „Vasarotojų trilogiją“ – kūrinį, kuris iki šiol Lietuvoje ne tik nestatytas, bet ir nebuvo išverstas į lietuvių kalbą.

Nors trilogija parašyta 1761 m., daugiau kaip prieš pustrečio šimtmečio, režisierė įžvelgia nepaprastą nagrinėjamų problemų aktualumą: „Skaitydama trilogiją matau jos veikėjus, atpažįstu jų santykius dabartyje, savo draugus ir save išgryninta forma. Todėl režisuojant man ne tiek įdomu, kur vyksta veiksmas – menėje ar parkelyje. Domina žmonės ir jų išgyvenamos situacijos, dėmesio centre atsiduria ryškios, net žiaurios jų santykių scenos. Nesiekiame kurti konkrečių istorinių aplinkybių, ir kai jos nėra pirmame plane, išsigrynina pamatiniai, tiesiog archajiški elgesio dėsniai, tam tikros žiaurios schemos, kuriose mes ir šiandien gyvename“, – sako režisierė.

Režisierei pritaria Luciano Romano, italų aktorius ir režisierius, C. Goldonio ekspertas, mokęs būsimo spektaklio aktorius vaidybos meistriškumo. Anot jo, C. Goldonio veikėjai – juokingi, bet sykiu ir tragiški, keliantys užuojautą, apimti nenumaldomo nerimo. Jų bandymai pabėgti nuo savęs ir nematyti to, kas iš tiesų svarbu, pastangos tikrovę savaip perkonstruoti ir ja manipuliuoti – tragikomiški. „C. Goldonis vaizduoja visuomenę, kuri pati save vaidina: jos norą pasirodyti, linksmintis, atitikti socialinius lūkesčius. Vis dėlto blizgesys ir komiškumas slepia gilų nerimą: poreikį būti mylimam, pripažintam, priimtam“, – italų klasiko kūrinio aktualumą atskleidžia L. Romano.

Italų klasiko kūryba atitinka VMT dvasią

Statant C. Goldonio kūrybą G. Tuminaitei norisi tęsti tai, kas yra VMT tapatybė, – tokio teatro centre yra aktorinis teatras, ansamblis ir aktorius. „C. Goldonio pjesės atitinka šio teatro tapatybės kriterijus. Spektaklio personažai nėra panašūs į lėles ar kaukes, tai nėra commedia dell’arte personažai. Jie apimti karštinės, jų emocinė temperatūra yra pakilusi, reakcijos hipertrofuotos, tačiau tai kyla iš aiškių psichologinių priežasčių, ketinimų, motyvų, slepiamų užmačių“, – aiškina režisierė.

C. Goldonio ekspertas L. Romano taip pat akcentuoja, kad šį autorių nebūtų teisinga vertinti kaip tiesiog komišką ar tradicinį kūrėją. Jo įsitikinimu, C. Goldonio dramaturgija kyla iš nepaprastai akylo žmogaus ir socialinių santykių stebėjimo. Jo kūrinių pastatymai iš režisieriaus reikalauja gebėjimo rasti pusiausvyrą tarp pagarbos goldoniškai struktūrai ir laisvės leisti jai gyventi dabartyje, o aktoriai privalo turėti drąsos žaisti, klausytis vieni kitų ir iš tiesų reaguoti vienas į kitą. „Iš esmės C. Goldonis reikalauja labai paprasto ir kartu labai sunkaus dalyko: scenoje būti gyviems. Kai toji gyvybė atsiranda, jo teatras visai neatrodo senovinis – jis tiesiogiai kalba šiandienos žiūrovui“, – reziumuoja L. Romano.

Kūrybinei komandai – iššūkis, nuotykis ir atsakomybė

Pirmąją trilogijos dalį VMT stato itin turtingos bei įvairios patirties sukaupusi tarptautinė komanda. Už skirtingus spektaklio elementus – scenografiją, kostiumus, šviesas, muziką –atsakingi savo srityje jau spėję pasižymėti kūrėjai. Daliai jų susidūrimas su C. Goldonio kūryba tapo pirmąja tokia patirtimi, o visą kūrybinę kelionę dar labiau išskiria tai, kad ji nesibaigs kartu su pirmojo spektaklio premjera.

Spektaklio kompozitorius Vygintas Kisevičius pasakoja, kad su C. Goldonio kūryba ėmė artimiau pažindintis tik tuomet, kai G. Tuminaitė jam įteikė pjesę. Režisierei imponavo ankstesni šio muzikos kūrėjo, multiinstrumentalisto darbai teatre. V. Kisevičius dukart nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, sukūrė muziką prieš keletą dienų Venecijos kino festivalyje geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą pelniusiam režisieriaus Andrei Kutsilos filmui „Laiškai iš nutildytos šalies“.

Jau per pirmuosius režisierės ir kompozitoriaus pokalbius ėmė ryškėti muzikinė kryptis ir stilistika. „Tuo metu, kai kūrė C. Goldonis, Italijoje buvo populiarus opera buffa žanras – kitaip tariant, komiška opera, operetė. O ir pats C. Goldonis yra parašęs šio žanro libretų. Tad į spektaklio muzikinį takelį atkeliavo klasikiniai instrumentai, netrūksta orkestrinių pasažų, bet yra ir gitaros skambesio, mandolinos, itališkų dainų“, – būsimą spektaklio muziką apibūdina V. Kisevičius.

Pasak kompozitoriaus, muzikos instrumentuotei įtakos turėjo ir tai, kad antroji trilogijos dalis bus statoma LNOBT, kur muzikos kūrybą jau perims kompozitorė Zita Bružaitė.

Savo sričių ekspertai ir skirtingų kartų aktoriai

Spektaklio scenografiją ir kostiumus kūrė bulgarų kilmės teatro dailininkas Youlianas Tabakovas. Kompozitorius – multiinstrumentalistas, džiazo ir avangardinės muzikos kūrėjas ir atlikėjas Vygintas Kisevičius. Šviesų partitūrą sukūrė daugumos Eimunto Nekrošiaus spektaklių šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Spektaklio aktorius goldoniškosios komedijos vaidybos subtilybių mokė italų aktorius ir režisierius Luciano Romanas.

Paskaitą kūrybinei grupei apie C. Goldonio dramaturgiją skaitė Dainius Būrė, jis yra ir antrosios trilogijos dalies libreto autorius, o judesio konsultacijas aktoriams teikė šokio primabalerina Loreta Bartusevičiūtė. Pirmajam trilogijos spektakliui naudojamas Karilės Mozerytės ir Dainiaus Būrės vertimas iš italų kalbos, tekstą scenai pritaikė Arna Aley.

„Vasarotojų karštinės“ premjera VMT – rugsėjo 24–26 d.

Spektaklio režisierė – Gabrielė Tuminaitė, II sudėties režisierius – Karolis Zajauskas.

Vaidmenis kuria Mindaugas Capas, Alvydė Pikturnaitė / Laura Marija Rinkevičiūtė, Lukas Malinauskas / Mindaugas Činčys, Greta Bendžė, Saulius Ambrozaitis, Mantas Bendžius / Klaudijus Matijošaitis, Almantas Šinkūnas / Arvydas Dapšys, Tomas Stirna / Rokas Siaurusaitis, Valda Bičkutė / Radvilė Budrytė, Kyrylo Kremenchuk, Vilius Kalasūnas, Jūratė Brogaitė / Rasa Jakučionytė, Ilona Kvietkutė ir kiti.

Projekto partneriai – Italijos ambasada Vilniuje ir Italų kultūros institutas Vilniuje.