Replika, kuri... Vilniaus mažojo teatro aktorių pasakojimai. Kirilas Glušajevas
LRT portalo Kultūros puslapyje prasidėjo pasakojimų ciklas, kiekvieną mėnesį pristatysiantis vieną šio teatro aktoriaus arba aktorės vaidmenį per vieną kuo nors ypatingą šio aktoriaus arba aktorės kuriamo personažo repliką. Pirmasis rubrikos herojus – aktorius ir režisierius Kirilas Glušajevas, sukūręs Imanuelio Kanto vaidmenį 2025 metais Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“.
– Kokia tai replika?
– „Jeigu neužsirašai, tai galvoji, kaip nepamiršti.“
– Kodėl pasirinkote būtent ją?
– Manau, kad pažindintis su asmenybėmis, kurios yra tapusios mistifikuotais, stereotipizuotais, egzotizuotais personažais, geriausia per praktinę, kasdienę, buitinę pusę. O apie Imanuelį Kantą prikurta visokių gandų, jis paverstas tokiu keistuoliu, vos ne marginalu. Bandant suprasti jo kasdienio, buitinio elgesio logiką ir ją išverčiant į mūsų šiuolaikinės buities ir įpročių kalbą, galima pradėti jį matyti ne kaip kultūrinį konservą, stereotipą, o kaip gyvą, tikrą žmogų.
– Pirmojo veiksmo viduryje, kai nutinka svarbus įvykis spektaklio temos ir istorijos požiūriu. Įžengia viešnia, įvardyta kaip Fobi Gryn, ir ją bandoma įvesti į žaidimo taisykles, į kontekstą: kaip šiame kambaryje pietaujama ir kaip bendraujama. Ir tada Imanuelis Kantas jai paaiškina, kad mintis reikėtų užsirašyti tam, kad galėtum jas pamiršti ir apie jas nebegalvoti. Jeigu jų neužsirašai, turi nešiotis galvoje, laikyti atmintyje, stengtis nepamiršti ir tai tik kelia diskomfortą.
„Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ | D. Matvejevo nuotr.– Kokie kiti spektaklio veikėjai yra susiję su šia replika?
– Scenoje regime artimiausius Imanuelio Kanto draugus, artimąjį jo bendravimo ratą, tą dieną į svečius pietauti atėjusius keturis vyrus: teologą, teisininką, gydytoją ir karybos atstovą. Tada dar ateina viešnia Fobi, kaip jie mano, iš Škotijos. Ir dar yra tarnas Martinas Lampė. Dar namuose kažkur rūsy ar virtuvėj turėtų būti Marta, virėja, dabar galbūt jau išėjusi.
Tą Kanto įprotį (šiandien galėtume madingai vadinti tai life hack`u) susikurti išorines turinio talpyklas galime palyginti su dabar naudojamais kietaisiais diskais, USB raktais, iCloud`ais ir panašiai. Arba analoginiais atitikmenimis, popierinėmis užrašų knygutėmis, kurios dabar jau turbūt egzotika, hipsterių naudojama kaip vintažo variantas vesti dabar madingus dienoraščio užrašus, vadinamąjį journaling`ą.
„Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ | D. Matvejevo nuotr.Įdomu, kad Kanto laikais tie lapukai su jo mintimis iš tikrųjų virsdavo suvenyrais. Šiandien tai būtų panašu į aukcione brangiai parduodamus parašus. Netgi minima tokia istorija, kad pro šalį važiuodamas ir į svečius užsukęs kariškis taip apsidžiaugė gavęs ant tabako popieriuko užrašytą nuotrupą, kad kitą dieną išvažiuodamas kaip padėką paliko savo mundurą ir išvyko vienais apatiniais.
– O kokia šitos replikos vieta spektaklio dramaturginėje struktūroje?
– Kantas buvo toks žmogus, kuris norėjo patirti ir pažinti pasaulį, kaip dabar sakytume, holistiškai. Stebėdamas tikrovę, jis užsirašydavo, analizuodavo, konstruodavo. Toks nuolat stebintis, kuriantis ir tikrovę nuolat perdirbantis metodas yra pati kūrybinio proceso metafora. Šitaip atskleista kūrybinio proceso prigimtis sako, kad mes nesame tas pradas, iš kurio viskas prasideda.
Esame tik retransliuotojai, kurie tik perkuria viską perleisdami per savo individualybės, savo laikmečio ir savo aplinkos filtrą, formuoja naujas kombinacijas. Kaip žaisdami šachmatais turime tam tikrą langelių ir figūrų skaičių, tačiau potencialių ėjimų skaičius savo gausa pralenkia visatoje esančių žvaigždynų kombinacijas, tas pats ir kūryboje.
„Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ | D. Matvejevo nuotr.Tačiau pjesėje tas visas rašymas, užsirašymas, pasižymėjimas, bandymas mintį suprasti, kai kur savotiškai supaprastinant, veda prie didelio sudėtingumo, nes žmonės pradeda nebesusikalbėti.
Kita vertus, yra minties pavertimas veiksmu. Tą puikiai padaro Martinas Lampė, tarnas. Jis sugeba per veiksmą padaryti sudėtingą konceptą matomą, girdimą, juntamą ir iki begalybės suprantamą čia ir dabar. O juk tai yra teatro principas „ir Žodis tapo Kūnu“. Nes teatre mes dramatizuojam, tai yra įveiksminam (drama ir reiškia veiksmą).
Ko negalima papasakoti, ko negalima išmąstyti (nes mąstymo gi nepaaiškinsi, spektaklio neužtektų), galima parodyti. Ir Martinas Lampė parodo labai aiškiai, kas tai yra: kaip per vieną gaiduko nuspaudimą, per tą sekundę tiek daug įmanoma atsiminti ir skirtingose vietose pabuvoti.
„Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ | D. Matvejevo nuotr.– O gal prisimenate, kokia ta replika pasirodė, kai tik pradėjote skaityti pjesę ir repetuoti spektaklį? Ar keitėsi jos suvokimas artėjant prie spektaklio užbaigimo, o gal jau vaidinant?
– Tas momentas, kur Imanuelis Kantas pasakoja Fobi Gryn apie taisykles, man buvo pirmoji vieta, kurią skaitydamas aiškiai supratau, ką jis daro, ką jis kaip personažas čia veikia: rodo jai, kaip gyvena, kokiais veiksmo principais vadovaujasi ir kaip čia reikia elgtis. Jis turi savo rutiną, savo discipliną, savo būdų, kaip gyventi. Ir tada man reikėjo tik skaitant Kanto biografijas sutikslinti, o kaipgi buvo iš tikrųjų. Ir tuomet pradėjo stotis į vietas ir dienotvarkė, ir gyvenimo būdas, ir tam tikri praktiniai ir filosofiniai gyvenimo aspektai.
Ne Kanto filosofija griežtąja prasme, bet jo vertybinė sistema, tokia buitinė, kuri kasdieninėje buityje atsispindi. Taip pat jis moko Fobi ir apie pietų taisykles. Kambaryje, kur jie pietauja, negalima kalbėti apie darbą. Vadinasi, buvo ne tik fizinė disciplina, bet ir mentalinė higiena. Sveikai žiūrint, mes irgi taip darom. Tik pakankamai neprisižiūrintis žmogus gali leisti sau vienu metu būti atakuojamam daugybės žinių portalų, nes tai tikrai nesveika, didina nerimą.
Kantas filtruoja, kada su kokia informacija susidurti, o kada ne. Būdamas maksimalistas, tikras savo darbo mylėtojas, jis pasilieka dienoje laiko, kai apie darbą, apie kūrybą negalvoja. Bet kaip sau padėti? Jeigu visą laiką mąstai, neuronų jungtys kuriasi ir jos taip veikia, kad kuo daugiau tai darai, tuo daugiau jų prisikuria. Kuo daugiau mąstai, tuo daugiau sumąstai. Va todėl jis tuos pietus ir rengdavo.
„Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ | D. Matvejevo nuotr.Reikėjo įdomių žmonių aplinkui, ryškių žmonių, nes kai ryškus žmogus yra kambary, tu visu dėmesiu būsi su tuo žmogumi. Kalbant teatrine kalba, dėmesio objektas bus visą laiką išorėje. O kadangi Kantas mąstytojas, jo darbas kognityvinis, jo dėmesio objektai visą laiką viduje. Viduje visatos modelis, jo sandara ir būties klausimai. Dievas, viskas jam yra viduje. O per pietus jis išorėje pabūna, toje realybėje pagyvena. Labai protingai susikūrė tą rutiną.
Na ir mityba. Kas dieną žuvį valgo sveikatos sumetimais. Be to, neišlaidauja. Irgi logikos yra. Nebuvo iš tų, kad jeigu turi pinigų, tai puoli pirkti: va, atsibodo kėdė, naują nusipirksiu. Na ne, per menka pramoga naują kėdę pirkti. Yra gera kėdė, tai tegul tarnauja. Arba pypkė. Taip pat yra ištobulinta sistema keltis tuo pat metu, tą patį ryte gerti, valgyti, galvoti, kalbėti, nekalbėti. Kur nereikia, jis neieško naujų ėjimų. O kam, jeigu puikiai veikia seni. Šiais laikais tai vadintume minimalizmu ar esencializmu?
Jis visur eliminuodavo nereikalingus veiksmus, užtat galėjo sau leisti daug ir produktyviai dirbti. Šių laikų žodyną naudojant, puikus time management, net daugiau –event management, kai organizuoji ne laiką, o įvykius laike. Kalbant verslo kalba, jis optimizavo, kada rašyti, kada skaityti, kada dėstyti ir kaip visa tai sveikame kūne išlaikyti. Nors gyvenimo prognozę turėjo trumpalaikę, vaikystėje buvo silpnas, ligotas, kelis kartus arti mirties atsidūręs, gyveno ilgai, nes sveikai. Kambary visą laiką buvo ta pati temperatūra, o miegamajame 15–16 laipsnių.
Kalbant apie dėmesio, proto, minties higieną, atsigulęs prieš miegą jis kartodavo žodį „Ciceronas“. Istoriškai nei žavėjosi Ciceronu, nei tas jam svarbus buvo. Bet kartodamas tą patį žodį sukuri tam tikrą skambesį, atsikartojantį procesą. Ir kai dėmesys sutelktas į Ciceroną, jis negali būti sutelktas į nieką kitą. Todėl, kad prieš miegą nedirbtų (kaip teatre sakytume, kad nerepetuotum prieš miegą, nes paskui neužmigsi), Kantas medituodavo, dabar sakytume, kartodavo mantrą.
Kai pradėjau Kanto biografijas skaityti, supratau, kad jis buvo susikūręs gražią struktūrą, gražų savo pasaulį, šiais laikais galima tik pavydėti. Tik pažiūrėkim, kaip organizavosi: pirmame aukšte dėstė, ten buvo tokia privati filosofijos mokykla, praktiškai privatus universitetas, nes tilpo apie šimtas studentų. Ryte atsikeldavo, gerdavo arbatą, pypkę surūkydavo. Tokioj pačioj padėty tuo pačiu laiku. Paskui eidavo skaityti paskaitų, o jau tada būdavo pietūs, jo draugai ateidavo. Iš jų susirinkdavo ir naujausią informaciją, nes draugai buvo įvairių sričių profesionalai. Ir pailsėdavo, ir ryšiai buvo svarbūs, jis buvo puikus diplomatas.
Aišku, jeigu žiūrėtume kaip į sielą, kaip į dvasinę ir emocinę asmenybę, tai buvo ir prieraišus, ir švelnus, ir labai vertino savo draugus. Sakytume, geras buvo – dosnus, rūpestingas. Biografų yra aprašyta scena, kai Kantas jau buvo netoli mirties. Mediciniškai žiūrint, greičiausiai buvo demencija (tie vaizdai, kuriuos spektaklyje matome: bobutė, neaišku, kur ji), o kartais į labai stiprų nerimą įkrisdavo. Gal net galėjo būti ir paranoidinių epizodų, ir hipochondrijos galbūt truputį.
Pabaigoje, kai jau nebegalėjo kalbėti, painiojo mėnesius, orientacija laike buvo sutrikusi, jo aplankyti atėjo draugas. Kantas jau tik sėdi arba guli. Ir jie mato, kad jis kažką lūpomis ėmė rodyti. Jie jam ir vandens duoda, ir maisto, bet ne, jis nepriima. Ir tada jie pagalvojo, čia gi draugas atėjo, ir tas pabandė žandą jam atkišti. Tada jie pagaliau suprato, kad jis pabučiuoti draugą norėjo. Jau nebekalbantis, jau sau nebepavaldi ta sistema, tas organizmas buvo, o vis tiek va toks švelnumo impulsas...
Ir dar ta meilės žmogui žiežirba, kuri yra monologe, kur sakau, kad reikia daryti gera nepriklausomai nuo to, mylime mes tą žmogų ar ne, nepriklausomai nuo savo jausmo, emocijos tokios skubotos „myli–nemyli“. Mylėti ta prasme, kad netgi svetimam gera darydamas jį iš tikro pažintum ir priimtum, va tada įvyksta tas tikras pamilimas. Paskutinis Kanto atodūsis, paskutinis žodis, kurį jis ištarė, buvo „gut“, gerai.
„Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ | D. Matvejevo nuotr.– Dėkoju už tokį išsamų personažo ir jo vietos spektaklyje pristatymą. O kuo jūs pats šiuo metu užsiimate?
– Per daugelį metų susiformavo toks kredo: gyvename kurdami, kuriame gyvendami. Gyvenimiškos ir profesinės veiklos turi turėti sankirtų. Mano keturios profesinės veiklos – režisūra, aktorystė, improvizacija teatre „Kitas kampas“ ir dramos terapija – sudaro savotišką kvadratą. Ir kuris nors iš kampų visada dega ryškiau nei kiti. Dabar nekuriu naujo vaidmens teatre, bet neseniai nusifilmavau filme, bendrame estų, latvių ir lietuvių projekte, kurio pavadinimo dar negaliu atskleisti. O radijo teatre pirmąkart gyvenime kuriame radijo spektaklį.
Taip pat neseniai skaičiau pranešimą psichiatrų konferencijoje, skirtoje Respublikinio priklausomybės ligų centro filialo Klaipėdoje keturiasdešimtmečiui. Esu dramos terapeutas Respublikiniame priklausomybės ligų centre, socialinės-psichologinės reabilitacijos programoje „Minesota“. Ir gatvės šokius intensyviai šoku, tam skiriu daug laiko, po mėnesio dalyvausiu gatvės šokio festivalyje „Urban Essentials“. Taigi sportas, grūdinimasis, nuolatinės mankštos – kaip ir Kantas, turiu pastovią rutiną.
Šiek tiek faktų
Pjesę „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ Marius Ivaškevičius parašė 2012 metais. Pjesės veiksmas vyksta 1784 metų Karaliaučiuje, Prūsijoje.
Oskaro Koršunovo režisuota premjera Vilniaus mažajame teatre pasirodė 2025 metų balandžio 25 d., spektaklio scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Antanas Jasenka.
Spektaklyje taip pat vaidina Ramūnas Cicėnas, Indrė Patkauskaitė, Mantas Vaitiekūnas, Daumantas Ciunis, Leonardas Pobedonoscevas, Jokūbas Bareikis, Greta Bendžė, Gintarė Latvėnaitė, Vytautas Rumšas (jaun.), Ilona Kvietkutė.
Kirilas Glušajevas – teatro aktorius ir režisierius. 2003–2004 m. jis studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 2008 metais baigė dramos režisūros bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Rimo Tumino kurse. 2004–2005 m. mokėsi „Dartington College of Arts“ Didžiojoje Britanijoje. 2007–2008 m. lankė Andriaus Žebrausko improvizacijos kursą LMTA. Nuo 2015 m. profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ meno vadovas.
Artimiausi spektaklio „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ rodymai Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre – š. m. gruodžio 27 ir 29 d., 2027 m. vasario 5 d.
Ciklą rengia teatrologė Alma Braškytė