Režisieriaus Rimo Tumino mirties metinėms atidengta skulptūra
Kovo 6 d. sukanka vieneri metai nuo šviesaus atminimo režisieriaus Rimo Tumino mirties. Kovo 1 d. režisieriaus gimtajame Pelėdkojų kaime buvo atidengtas ir pašventintas skulptoriaus Mindaugo Jankausko sukurtas paminklas.
Į akmens skulptūrą nugulė šie Rimo Tumino žodžiai: „Mano požiūris neieškoti kaltųjų, nes jų nėra, ir neieškoti teisiųjų, nes jų irgi nėra, o ieškoti darnos, kaip gyventi, kad sulauktum Viešpaties šypsenos“.
Žmogus iš čia gali išeiti, bet kraštas iš žmogaus – niekada
„Siautė pūga... gimė Rimas Tuminas. Toks pats užsispyręs kaip pūga, toks pat neramus kaip vėjas ir toks pats tylus, kai pasiekdavo savo. Užpustė viską – kelius, sodybas, net žmogaus mintį, jeigu ji nebuvo kietesnė už ledą, bet teatro ji neužpustė, nes, anot Rimo „Teatro negalima surasti, negalima jo pasisavinti, negalima prie jo prisirišti, jis yra neapčiuopiamas, jis yra paukščių taku skrendantis, ieškantis poilsio žemėje... Ir kai tik jį pasikvieti, randi, išvalai jam vietą žemėje, jis nusileidžia, gyvena ir čia pat miršta.“ Tuminas tą suprato kaip niekas kitas.
Dabar jam čia statome skulptūrą, kad būtų atmintis ir tiems, kurie pažinojo, ir tiems, kurie tik girdėjo. Stovi laiptai, tie patys, kurie jo spektakliuose vedė ne tik į viršų, bet ir į dugną, nes teatras Tuminui buvo kaip gyvenimas – ne visada tiesus, ne visada aiškus, bet visada tikras. Jis neieškojo nei kaltųjų, nei teisiųjų – „nes jų nėra, o ieškojo darnos, kaip gyventi, kad sulauktum Viešpaties šypsenos“ (R. Tuminas). Tokia buvo jo pasaulio tvarka, tokia ir jo teatro esmė. Pats jis, kur bebūtų nuklydęs, į Vilnių, į Romą ar dar toliau, – vis tiek liko žemaitis. Kaip akmuo iš gimtų laukų, kaip tas pats sodybos ąžuolas, kuris po šimto metų dar ir dabar stovi, nes jį vėjai ir lietūs jau tiek nugludino, kad nebeįmanoma pajudinti. Jis tylėjo žemaitiškai pačiu savo buvimu – kietai, giliai ir su tyliu šypsniu, kurio iki galo niekas taip ir negalėjo suprasti.
Dabar Pelėdkojuose stovės ne tik skulptūra, bet ir ženklas, kad žmogus iš čia gali išeiti, bet kraštas iš žmogaus – niekada... Kas nors, sustojęs prie tų laiptų, gal ir pagalvos, kur jie veda. Gal pagalvos apie teatrą, o gal tiesiog pajus tą pačią pūgą, kuri prieš tiek metų užpustė viską, bet jo – ne”, – apie šviesaus atminimo režisierių kalbėjo skulptūros autorius Mindaugas Jankauskas.
-----------------------------
Režisierius Rimas Tuminas įpūtė dvasią didžiam Mažajam teatrui, išugdė talentingų aktorių kartas ir metų metus jaudino teatro žiūrovų širdis savo kuriamais spektakliais, iki šiol rodomais pilnose teatrų salėse.
„Teatras gyvena manyje, teatras yra su manimi – tokia mano esmė. Nėra tokios jėgos, kuri išplėštų jį iš manęs, sunaikintų jį mano viduje. Tik mirtis“, – kalbėjo režisierius.
Teatro režisierius Rimas Tuminas mirė 2024 m. kovo 6 d., eidamas 73-iuosius metus. Teatralų bendruomenė skaudžiai atsisveikino su Vilniaus mažojo teatro įkūrėju ir ilgamečiu meno vadovu, šviesaus atminimo režisieriumi ir pedagogu. Jis įpūtė dvasią didžiam Vilniaus mažajam teatrui, išugdė tris talentingų aktorių kartas ir metų metus jaudino teatro žiūrovų širdis savo kuriamais spektakliais, iki šiol rodomais pilnose teatrų salėse. Maestro išliks širdyse kaip didis Kūrėjas, Mokytojas, Žmogus.
R. Tuminas surežisavo daugiau kaip 70 spektaklių Lietuvos ir užsienio teatro scenoje: pastatė spektaklių Islandijoje, Italijoje, Izraelyje, Kinijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje. Režisierius įvertintas „Kristoforo“ apdovanojimais, Islandijos nacionaline premija, Lietuvos nacionaline premija, LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (3-iojo laipsnio), Lenkijos Respublikos Riterio kryžiumi ir daugeliu kitų reikšmingų kūrybinės veiklos įvertinimų. Su Vilniaus mažojo teatro spektakliais aplankė Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Šveicariją, Švediją, Italiją, Vokietiją, Kanadą, Kolumbiją, Meksiką, Pietų Korėją, Kiniją ir kitas šalis.
