Vilniaus mažajame teatre – A. Areimos „Tik aš viena pabėgau“ premjera: kai pasaulis griūva, o mes toliau kalbamės apie orą

Lapkričio 27 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre (VMT) įvyks režisieriaus Artūro Areimos premjera „Tik aš viena pabėgau“. Kūrinys nėra didelės apimties, tačiau itin aktualus, prisodrintas prasmių ir paliksiantis žiūrovą su daugybe atvirų klausimų. Pagal britų dramaturgės Caryl Churchill pjesę sukurtoje vienos dalies tragikomedijoje keturios moterys kalbasi, prisimena, ginčijasi, juokiasi ir mėgina susikurti kasdienybės tvarką pasaulyje, kuriame, regis, įvyko kažkas neatšaukiamo. Tačiau ar tai pasaulis po katastrofos, ar mūsų pačių tikrovė, tik šiek tiek suskilusi ir sueižėjusi?

Režisierių A. Areimą ši pjesė sudomino ne tiek pasaulio pabaigos vaizdiniais, kiek klausimu, kas nutinka žmogui, kai katastrofa tampa kasdienybe. Kai žinios apie karus, klimato krizę, smurtą ar politinį nestabilumą jau nebestebina, kai greta to gyvename įprastą gyvenimą – planuojame darbus, aptarinėjame kaimynų remontą ir sprendžiame, ką užsisakyti vakarienei.

„Tai mūsų šiandiena. Tik šiek tiek suskilusi, sueižėjusi“, – pristatydamas naujausią savo darbą sako režisierius.

Pasaulio pabaiga be sirenų ir fanfarų

Britų dramaturgijos klasike vadinamos C. Churchill 2016-aisiais parašytoje pjesėje „Tik aš viena pabėgau“ (ang. Escaped Alone) susitinka keturios vyresnio amžiaus moterys. Jų pokalbiuose buitinės temos netikėtai susipina su nerimą keliančiais pasakojimais apie galimas ar jau vykstančias katastrofas. Dramaturgė, kurios kūryboje dažnai nagrinėjamos galios, ideologijos ir socialinės sistemos, šįkart atsigręžia į žmogaus bejėgiškumą ir jo pastangas išsaugoti ryšį su kitais, kai įprastas pasaulis ima byrėti.

Pirmą kartą perskaitęs pjesę, A. Areima prisipažįsta nesupratęs, kaip ją reikėtų statyti. „WTF?“ – tokia, pasak režisieriaus, buvo pirmoji reakcija. Pasak jo, atrodė, kad keturios moterys, pasaulio pabaiga, politinė satyra ir kasdieniai pokalbiai sumesti į vieną skalbimo mašiną. Tačiau pjesė įstrigo – joje režisierius atpažino keistai pažįstamą pasaulį.

„Šioje pjesėje man baisiausia tai, kad nebeįmanoma atskirti normalumo nuo nenormalumo. Katastrofa ir kasdienybė jau gyvena viename bute, dalijasi vonios kambariu ir, matyt, turi bendrą banko sąskaitą“, – samprotauja jis.

Tad A. Areimą domina ne pati katastrofa, o žmogaus gebėjimas prie jos priprasti. „Kaip katastrofa tampa kasdienybe?“ – klausia režisierius. Pasaulio pabaiga nebūtinai ateina su sirenomis, dūmais ar didingais gestais. Kartais ji tiesiog atsisėda šalia, kol mes baigiame kalbėtis apie orą.

Spektaklio veiksmo vieta taip pat lieka neapibrėžta. Galbūt tai vieta tarp gyvenimo ir mirties, gal pomirtinis pasaulis, gal teatras ar erdvė po kažkokio didelio lūžio. Keturių moterų pokalbiai ir veiksmai kuria tikrovę iš praeities fragmentų, įpročių ir prisiminimų. Režisieriui statant spektaklį ir atiduodant jį publikai vertinti svarbu ne pateikti vieną atsakymą, o leisti žiūrovui pačiam ieškoti, kurioje tikrovės pusėje jis atsidūrė. „Galbūt kalbėjimas yra paskutinė žmogaus egzistavimo forma. Kai nebegali pakeisti pasaulio, bent jau gali pasakyti, kad keistas oras“, – svarsto A. Areima.

Keturios pastangos išlikti

Spektaklyje susitinka keturios moterys, kurių pokalbiuose atsiskleidžia skirtingi būdai išgyventi vienatvę, netektį ir pasaulio nestabilumą. Jas įkūnija puikiai žinomų aktorių ketvertas – Larisa Kalpokaitė, Janina Matekonytė, Vilija Ramanauskaitė ir Jonas Braškys.

L. Kalpokaitės kuriama ponia Džaret išsiskiria iš kitų trijų moterų – ji tarsi ateina iš kitos erdvės ir į ją sugrįžta. Aktorė pasakoja, kad iš pradžių buvo sunku perprasti šešis jos monologus, tačiau repeticijose jie ėmė ryškėti kaip pranašystės. L. Kalpokaitę stebina, kaip 2016 m. parašytoje pjesėje C. Churchill tarsi numatė pastarojo dešimtmečio įvykius: potvynius, sprogimus, dronus, badą. O ponia Džaret jai primena Kasandrą – žmogų, kuris kalba, yra girdimas, tačiau jo neklausoma. „Man atrodo, kad pagrindinė tema yra bandymas susijungti – sujungti nutrūkusius ryšius, likimus, gyvenimus ir iš to, kas liko, kurti bendrą gyvenimą“, – sako aktorė.

J. Matekonytės personažė Vi apie skaudžius dalykus kalba lengvai ir drąsiai ne todėl, kad jai nerūpėtų, o todėl, kad, regis, blogiausia jau įvyko. Ji prarado vyrą, kurį nužudė gindamasi nuo smurto, ir sūnų, kuris tebėra gyvas, bet jai nepasiekiamas. Aktorė pabrėžia, kad Vi nesistengia smurto sušvelninti ar pateisinti – jos patirtis tampa gilesniu apmąstymu apie žmogaus prigimtį ir pirmąją Biblijos žmogžudystę – Kaino ir Abelio istoriją.

„Mane pjesėje stipriausiai palietė autorės mintis, kad žmonija, net stovėdama ant bedugnės krašto, turi neįtikėtiną gebėjimą rasti kasdienę bendrystę – tokią, kaip paplepėjimai, humoras, džiaugsmai ir svajonės. Tačiau gal toks gebėjimas ignoruoti realybę dar labiau mus stumia link tos bedugnės?“ – svarsto aktorė.

V. Ramanauskaitės įkūnijama Lena labai prislėgta, tačiau mėgina suderinti savo vidinį pasaulį su išoriniu, nes jai reikia ramybės. Aktorę domina pjesėje keliama senatvės ir laiko tema: vyresni žmonės dažnai tampa visuomenei nematomi, o jų gyvenimo tempas ir santykis su pasauliu skiriasi nuo jaunesnių. Kartais Lena nė neturi jėgų bendrauti, bet pasilieka greta – vien tam, kad matytų drauges. „Jai svarbu tiesiog būti kartu, leisti laiką, pajuokauti, susipykti. Net jei ne visada yra jėgų įsitraukti į pokalbį“, – pasakoja aktorė.

Aktorius J. Braškys vaidina Salę – ekscentrišką, groteskišką, kartais vulgarią moterį, kuriai itin svarbus tikėjimas ir bendravimas. Jos monologe atsiskleidžia noras ne tik pačiai tikėti, bet ir būti išgirstai bei patikėtai. Anot J. Braškio, Salė mėgina sulipdyti byrantį pasaulį, paversti jį namais ir išsaugoti tikėjimą kitais. „Jeigu žmonės tiki vieni kitais, jie gali nuversti kalnus ir nuveikti gerų dalykų. Viskas prasideda nuo netikėjimo“, – sako aktorius.

Muzika ir judesys – dar viena spektaklio tikrovė

Spektaklio muziką kūrė kompozitorė Monika Poderytė. Ji pastebi, kad jos muzikinės idėjos natūraliai susisiejo su A. Areimos pasirinkta pjesės interpretacija. Muzika ypač ryški ponios Džaret monologuose, kurie spektaklyje skamba tarsi pranašystės ar atskiri skyriai. Įkvėpimo kompozitorė sėmėsi ir iš avangardinės kūrėjos Diamandos Galás kūrybos, kurioje pats žodis tampa muzika. Spektaklyje skamba įvairių instrumentų ir garsų deriniai – nuo fortepijono, būgnų, akordeono, trimito ir tūbos iki sintezatorių bei aplinkos garsų. Muzikinė kalba keliauja nuo atmosferinių garsų iki džiazo, bliuzo ir klasikos.

Choreografė Sigita Juraškaitė-Baužienė spektaklio judesį vadina svarbia jo kalbos dalimi. Neapibrėžtoje, sunkiai atpažįstamoje erdvėje kūnų judėjimas padeda perteikti tai, ko veikėjai negali arba neįstengia pasakyti žodžiais. Choreografija buvo kuriama sluoksniais – ieškant sprendimų kartu su režisieriumi ir aktoriais, atsižvelgiant į jų fizines galimybes ir individualumą.

„Tik aš viena pabėgau“ – tai ne pasakojimas apie tolimą distopinę ateitį. Tai spektaklis apie dabartį, kurioje katastrofa ir kasdienybė jau gyvena greta. Apie žmones, kurie, net ir jausdami, kad pasaulis slysta iš po kojų, vis dar ieško ryšio, tikėjimo ir vietos, kurioje galėtų būti savimi.

Spektaklio „Tik aš viena pabėgau“ premjera – lapkričio 27–28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Pjesės autorė Caryl Churchill, režisierius ir scenografas Artūras Areima, kompozitorė Monika Poderytė, choreografė Sigita Juraškaitė-Baužienė, šviesų dailininkas Julius Kuršys, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, pjesės vertėjas Saulius Repečka.

Spektaklyje vaidina Larisa Kalpokaitė, Vilija Ramanauskaitė, Janina Matekonytė, Jonas Braškys.

Spektaklį pristato Valstybinis Vilniaus mažasis teatras ir Artūro Areimos teatras.