Vilniaus mažajame teatre įvyko režisieriaus Christiano Weise‘s premjera „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“

Vilniaus mažajame teatre įvyko režisieriaus Christiano Weise‘s premjera „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“

Naujajį sezoną spalio 3, 4, 5 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradėjo vokiečių režisieriaus Christiano Weise‘s premjera „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee‘io Williamso pjesę, už kurią autorius pelnė prestižinę Pulicerio premija.

Tai vienas garsiausių T. Williamso kūrinių, atskleidžiančių artimų santykių troškimą ir aistros kančias. Pagal šią pjesę sukurtas Oskaru apdovanotas kino filmas, pjesė statyta ir Lietuvos teatrų scenose. Visgi šįkart ši klasikinė pjesė teatro scenoje atgimsta naujai, netikėtai, mat ją Vilniaus mažojo teatro scenoje atgaivino savitu braižu bei stiliumi išsiskiriantis režisierius Christianas Weise. Daugelyje jo spektaklių istorijos konstruojamos pasitelkiant tarsi „išvirkščią“, daugiasluoksnį, absurdišką, ironišką, komišką pasakojimo būdą. Spektaklių personažai ryškūs, įdomūs, saviti, režisūrinė kalba neįprasta, tačiau pasakojimui atskleisti naudojama, regis, visiškai natūraliai. Tai savaime sukuria tapybišką, ekstravagantiškai keistą atmosferą, kurioje ir plėtojama visa istorija.

Garsiais plojimais palydėta premjera pritraukė ir kviestinių svečių, tarp jų: režisierius Oskaras Koršunovas, aktorius Arūnas Sakalauskas su žmona Gabija Laubner-Sakalauskiene, mados žurnalistė Deimantė Bulbenkaitė, visuomeninkė, rinkodaros specialistė Dovilė Filmanavičiūtė, mados dizaineris Giedrius Paulauskas, aktorė Jovita Jankelaitytė, aktorius Vytautas Anužis, primabalerina Olesia Šaitanova, nuomonės formuotojų rinkodaros strategė Magdalena Sabalė, žurnalistė Renata Šakalytė, Audioteka.lt įkūrėjas, tinklalaidės „Pradėk iš naujo“ autorius Aurimas Mikalauskas.

Nuotr. aut. Greta Skaraitienė

„Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje. Esu gėjus. Atrodo, kad Lietuvoje kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+. Man šis kultūrinis aspektas atrodo įdomus, to stipraus tradicinės šeimos paveikslo visuomenėje. Moteris, vyras, du vaikai. Šis paveikslas Vokietijoje gerokai išbluko per pastaruosius trisdešimt metų. Nors jis ir neišnyko, tačiau miestuose, kur gyvena visuomenės kultūrinis sluoksnis, jo beveik nebelikę. Žmonės apie tai daug kalba, diskutuoja, šia tema laikraščiai mirga. Štai kodėl įdomu turėti tokį šeimos paveikslą, kurį pjesėje nutapė T. Williamsas. Tame paveiksle viskas ne savo vietose – jis yra gėjus ir nenori to sakyti, jai tas nerūpi, nes jai tiesiog norisi turėti vaiką, kad gautų palikimą ir negyventų skurde, tėvas mano, kad liks gyventi amžinai, bet serga vėžiu. Šeimoje vyksta daug dalykų, apie kuriuos niekas iš tikrųjų nekalba“, – sako režisierius Christianas Weise.

Nuotr. aut. Greta Skaraitienė

Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį medvilnės plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, tik pats to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Tačiau Brikas iš šių varžybų jau pasitraukė. Ne tik dėl to, kad po traumos jam teko atsisakyti futbolininko karjeros, bet ir tam, kad nuslėptų savo meilę buvusiam komandos draugui Kapitonui ir šeimos bei visuomenės akyse neatrodytų esąs „pedikas“. Tačiau Megė yra atkaklioji „katė ant įkaitusio skardinio stogo“, vėliau ryžtingai žengianti į nežinią – ji pažada pagimdyti Briko vaiką, Tėtušiui ir visai šeimai nėštumą pateikdama kaip faktą.

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje kuriantis aktorius Šarūnas Januškevičius, paklaustas ar jau rado kuo jam artima T. Williamso kūryba, jo mąstymas, atsako: „Man patinka klasika – tu išvysti veikėjų atitikmenis savo gyvenime, supranti, kad tas veikėjas kažkuo panašus į ką nors iš tavo giminės, draugų ar pažįstamų. Kai perskaičiau pjesę, pirmo įspūdžio apie Briką neprisimenu, tik paskui, kai pradėjau daugiau apie jį galvoti, kai praleidau daugiau laiko jį jaukindamasis, ėmiau tikėti, kad esu panašus į jį, kad taip ir yra, aš irgi taip galvoju, kaip jis. Kartais personažui esu visiškai svetimas, bet su Briku taip nebuvo. Iššūkiai labiau man kyla iš vaidybinės, techninės pusės. Scenoje yra taisyklės, čia reikalaujama aktyvumo, tikslai turi būti aiškūs. Mano personažas labai pasyvus, niekas iš čia esančių veikėjų jam nepatinka, jis tik nori, kad visi nuo jo „atsiknistų“ ir duotų jam išgerti“.

Nuotr. aut. Greta Skaraitienė

„Taip, labiausiai stebina, kad jo kūryba tokia aktuali ir kartu visiškai universali – čia nereikia pasitelkti fantazijos, taip tiesiog būna ir nesvarbu, ar tu Vokietijoje, Lietuvoje, Amerikoje, viskas taip bendražmogiška. Tos temos tokios tikslios, lyg su smeigtuku bestų, lyg abėcėle sudėliota, tarsi koks bendras žemėlapis. Tereikia pasinerti. Kai skaitai pjesę, atrodo, kad irgi esi tos giminės medyje, jauti tą karštį, prakaitą. Jauti paslėptą mintį, einančią lyg gysla ir – nori nenori – gręžiančią tau galvą. Tave sukausto, kai žinai problemą, supranti, kodėl ji yra, tik nieko negali padaryti. Kai skaitau T. Williamso kūrinius, jaučiu tą gaivališką bejėgiškumo jausmą. Tai žavi, įkvepia, nepaleidžia. Tai gyva“, – scenos kolegai Šarūnui Januškevičiui pritaria taip pat spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliekanti aktorė Teklė Baroti.

Spalio 3 d. iškart po pirmojo spektaklio rodymo teatro scenoje įvyko diskusija, kurioje dalyvavo režisierius Christianas Weise, dramaturgė Beate Seidel, scenografė Julia Oschatz, vertė Jūratė Sviackevičienė. Pokalbyje aptarta jų ilgametė draugystė, darbo specifika, kūrinio pasirinkimas, įspūdžiai bei iššūkiai dirbant Vilniuje. Diskusiją moderavo VMT literatūrinės dalies vedėjas Vincentas Klipčius.

Nuotr. aut. Greta Skaraitienė

Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai. Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Christianas Weise (Vokietija), dramaturgė – Beate Seidel (Vokietija), scenografijos autorė – Julia Oschatz (Vokietija), kostiumų ir grimo dailininkas – Josa Marx (Vokietija), kompozitorius – Jens Dohle (Vokietija), garso režisierius – Vilius Narvilas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, specialieji mechaniniai efektai – Aistis Kavaliauskas, kostiumų dailininko asistentas – Sidas Martinavičius, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius, pjesę į lietuvių kalbą išvertė Lilija Vanagienė, vertimą atnaujino ir vėliau parašyto kūrinio dalis išvertė – Andrius Merkevičius, vertėja repeticijų metu – Jūratė Sviackevičienė.

Nuotr. aut. Greta Skaraitienė

Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti lapkričio 26, 27 d. ir gruodžio 29, 31 d. Vilniaus mažajame teatre bei lapkričio 22 d. 18 val. Alytaus miesto teatre. Bilietus galima įsigyti internetu bilietai.lt ir teatro kasoje.

Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe’s institutu ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.