Dėdės ir dėdienės

Spektaklis įvertintas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimu.

VMT aktorė Agnė Šataitė – „Auksinis scenos kryžius“ (2014) už pagrindinį Severiutės vaidmenį spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ ir pagrindinį Serafimos Iljiničnos vaidmenį VMT spektaklyje „Savižudis“ (rež. G. Tuminaitė).

Pagal klasikinį Juozo Tumo-Vaižganto kūrinį pastatytas spektaklis vertas tikro literatūros ir teatro gurmano dėmesio.

Anot paties autoriaus, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti bei vargti „dėdžių“, kurių padėtis kažkas tarpinio tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, tik sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlygio, dažniausiai už „pavalgymą ir menką drabužį“. Režisierės Gabrielės Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas, Severiutė ir Rapolas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba itin giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.

Pavargusiems nuo nesibaigiančio informacinio srauto, spektaklyje žiūrovai kviečiame pailsinti dvasią, toks, anot režisierės, klasikinių kūrinių privalumas. Jame nesiekiama šokiruoti, kaip neretai būdinga šiuolaikiniams kūriniams, tad kūrinys tampa lyg priebėga nuo aplink tvyrančio triukšmo ir chaoso. Lyg prisėsti ant suolelio ir taip ligi pat ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, neskubant ir giliai kvėpuojant. 

„Mes visi Mykoliukai ir Severiutės – tai kiekvieno iš mūsų istorija. Prarandam, paleidžiam laimę iš rankų, ir nežinia, kas dėl to kaltas. Dviejų jaunų žmonių istorija čia – ne tik meilės vizija. Tai akimirka, kai iš skausmo ir vienatvės susikuria svajonė, kai dūžta pasaulis, nes gyvenimas per stiprus ir lieka tik kasdienė pareiga gyventi toliau. Padeda tik ta vienintelė – svaja... Šis kūrinys mums priminė mūsų svajones ir jomis norime pasidalinti su žiūrovu“.

Gabrielė Tuminaitė, režisierė

*

„Nepaprastai gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais. Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“ 

Regimantas Tamošaitis, literatūrologas

Festivaliai, gastrolės, apdovanojimai: 

2014 m. – 5-asis D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis Varėnoje –  Agnei Šataitei skirtas geriausios jaunosios aktorės apdovanojimas už Severiutės vaidmenį, Mindaugas Capas įvertintas geriausio antraplanio aktoriaus apdovanojimu už Rapolo Geišės vaidmenį, geriausio jaunojo aktoriaus apdovanojimas įteiktas Vainiui Sodeikai už Mykoliuko vaidmenį.

2014 m. – XXX Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ Rokiškyje – simpatiškiausios aktorės prizas Agnei Šataitei.

2015 m. – XIX profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas“ Biržuose.

2015 m. – tarptautinis M. Tumanišvilio teatro meno festivalis GIFT (Gruzija), taip pat – M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ (rež. R. Tuminas).  

2016 m. – Kinijos „Nanluoguxiang“ teatrų festivalis (Pekinas), taip pat – A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas) bei M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ (rež. R. Tuminas). 

*

Recenzijos:

Regimantas Tamošaitis. Vaižgantas teatre: gamtos žmogus aprengtas civilizuotais rūbais / 2014-02-11

Milda Brukštutė. Atvirukai iš klasikos / 2014-02-14