Madagaskaras

Žiūrovų itin pamėgtas ir numylėtas „Madagaskaras“ – Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenoje rodomas jau du dešimtmečius. Bene didžiausia pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą.

Spektaklis sukurtas pagal šiandien plačiai žinomo lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristatančią Lietuvą kaip tam tikrą fenomeną, atskleisdamas autentišką lietuvių požiūrį į save ir į pasaulį. Kūriniui apie lietuviškas utopijas autorius „surado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę – geografą, keliautoją, geopolitiką ir visuomenės veikėją Kazį Pakštą, kuris vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su visuomenės ir kultūros veikėju J. A. Herbačiausku, filosofu S. Šalkauskiu ir netgi JAV prezidentu A. Lincolnu… Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir ten sukurti „atsarginę“ tėvynę. 

Jei pirmojoje režisieriaus Rimo Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktoriai Tomas Rinkūnas, Ramūnas Cicėnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), jos dramatiškam likimui, kurios prototipas – jautrioji poetė Salomėja Nėris. „Madagaskare“ tarsi perkuriamas S. Nėries mitas ir Salė paverčiama lygia utopistui K. Pakštui. Antrojoje spektaklio dalyje ataidi ir S. Dariaus ir S. Girėno pilotuotos „Lituanikos“ katastrofa, taip pat – karas, okupacija.

Spektaklyje minimos ir kitos istorinės asmenybės – rašytojo V. Mykolaičio-Putino studentė, S. Nėries bičiulė Emilija Kvedaraitė ir žymus lietuvių kilmės prancūzų rašytojas ir diplomatas O. Milašius (Oscar Milosz), Nobelio premijos laureato rašytojo Č. Milošo pusbrolis.

Anot spektaklio statytojo R. Tumino, svarbiausia teatro kūrybai yra išmonė – ne sugalvojimas, kaip daryti tą ar kitą sceną, bet išmonė. Ji leidžia teatrui gimti bet kur. Žiūrovas teatre turi jaustis kaip šventėje, mėgautis prasmių susisluoksniavimu, tačiau kartu nujausti, kad ši šventė neamžina, ji baigsis.

„Žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškai žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. „Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio nesunku suvokti, kad ši riba netrukus bus peržengta.

Kaip reiktų skaityti „Madagaskarą“? Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad visos pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų, ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausia – graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. To skaitytojo dar nėra, o jis jau už mus pranašesnis.

Todėl ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta.

Antipakštinių pjesių nėra. Nors keistai turbūt šiandien jaustumėmės Pietų pusrutulyje, kaitinant tropikų saulei, įsitaisę palmių giraitėje priešais Indijos vandenyną, o garsus juodaodis režisierius Rimas Tuminas pasiūlytų rašyti man šią pjesę, pavadinčiau ją egzotiškai – „Lietuva“. Apie tolimą, mažai pažįstamą žemę.

Taigi galima šią pjesę skaityti ir taip. Tarytum mus iš tikrųjų perkėlė ir dabar, pasitelkę teatrą, bando grąžinti atgal.“

Marius Ivaškevičius, dramaturgas

*

„Kai persikeli į bet kokį istorinį kontekstą, visada grįžti į vaikystę. Negalime suvokti savo tęstinumo, apsiribodami tik gimimo data. Visi esame kilę iš tam tikro laikmečio.“

Rimas Tuminas, statytojas

Papildoma informacija:

Spektaklio metu scenoje naudojami tabako gaminiai.

*

Festivaliai, gastrolės, apdovanojimai: 

2005 m. – tarptautinis teatro festivalis „Kontakt’05“ Torunėje (Lenkija) – 2-oji festivalio premija; geriausias režisierius – Rimas Tuminas; geriausia aktorė – Gintarė Latvėnaitė.

2005 m. – XXI Lietuvos profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ Rokiškyje prizas už geriausią moters vaidmenį – Gintarei Latvėnaitei, specialus prizas perspektyviausiam aktoriui – Ramūnui Cicėnui.

2005 m. – viešnagė Vienoje (Austrija) su spektakliu.

2005 m. – tarptautinis Baltijos šiuolaikinės dramos festivalis SKATS Rygoje (Latvija).

2005 m. – festivalis „Urbi et Orbi“ Briuselyje (Belgija).

2006 m. – didžiosios teatro gastrolės A. Majakovskio teatre Maskvoje (Rusija), taip pat – A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas), A. Čechovo „Vyšnių sodas“ (R. Tuminas), M. Lermontovo „Maskaradas“ (rež. R. Tuminas), S. Becketto „Belaukiant Godo“ (rež. R. Tuminas). 

2006 m. – Lietuvos dienos Lenkijoje, taip pat – A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas).

2007 m. – 52-asis tarptautinis teatro festivalio „Sterijino Pozorje“ (Serbija) prizas už geriausią festivalio užsienio programos spektaklį. 

2008 m. – III tarptautinis jaunimo teatro forumas „M. art Kontakt“ Mogiliove (Baltarusija).

2008 m. – gastrolės Maskvoje (Rusija), taip pat A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas).

2008 m. – gastrolės Gdynėje (Lenkija) vykusiame festivalyje Polish Contemporary Plays Festival R@PORT.

2008 m. – IX tarptautinis teatro festivalio „Raduga“ Sankt Peterburge (Rusija) prizas už geriausią spektaklį.

2008 m. – II tarptautinis meno festivalis Mažeikiuose.

2008 m. – tarptautinis teatrų festivalis „Akademija“ Omske (Rusija).

2011 m. – Maskvos J. Vachtangovo teatro (Rusija) 90-mečio šventinė programa, taip pat – N. Gogolio „Revizorius“ (rež. R. Tuminas).

2015 m. – tarptautinis M. Tumanišvilio teatro meno festivalis GIFT (Gruzija), taip pat – J. Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ (rež. G. Tuminaitė).

2016 m. – Kinijos „Nanluoguxiang“ teatrų festivalis (Pekinas), taip pat – A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas), J. Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ (rež. G. Tuminaitė). 

2021 m. – teatrų festivalis VIA CARPATIA Olštyne (Lenkija).