Scilė nori būti žmogumi

Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ sukurtas pagal Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“. Autorės tekstai patraukia savo neįprasta forma, subtiliu humoru, paradoksais, tiriamu žvilgsniu į kultūrą ir literatūrą. Pjesė „Kalno poza“, rodos, prabyla antikinių herojų balsais, tačiau fikcija greitai pinama su realybe, istorija su šiandiena, graikų mitologija su lietuviškąja istorija (ar šios istorijos mitologija). Svarbūs tampa ir kūrinyje esantys žinomi moteriški personažai, kurie ir paskatina sugrįžti prie senųjų tekstų su nauju žvilgsniu, aptarti juos iš naujos perspektyvos.

Režisierė Gabrielė Tuminaitė tęsia kūrybinį dialogą su P. Pukyte ir pristato įdomios ir itin įtraukios formos spektaklį. Savo pobūdžiu kūrinys neleidžia nuobodžiauti, priverčia mąstyti skirtingomis perspektyvomis – turinio požiūriu, atrodytų, lengvas darbas kartu yra ir intelektualus, įspūdingas žaidimas.   

Atklydusi iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, mergina Scilė jaučiasi tarsi įstrigusi „kalno pozoje“. Visgi ji nebenori būti tik nejudančia uola, turinčia vos vieną, nors ir galingą savo funkciją – pulti ir naikinti. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Tik ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia, kad juo taptum? Kuo rizikuoji? Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas gyvenimo mokytoją (vadinamąją „koučerę“) raganą Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, kadaise kone sėkmingai praplaukęs „tarp Scilės ir Charibdės“, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

Dar karantino metu į pagalbą pasikvietusi videomenininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, režisierė G. Tuminaitė šia pjese ėmė tyrinėti teatro ir kino panašumus ir skirtumus, eksperimentuoti su jų galimybėmis, tyrinėti, kaip jie dera tarpusavyje, neužgoždami vienas kito, bet esmingai papildydami, tapdami vientisu, brandžiu meno kūriniu.

Kūrinyje pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip vienas kito „smegenų plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba čia kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai bei moters (ypač moters kūrėjos) padėtis patriarchaliniame seksistiškame pasaulyje. Gerai žinomi antikos personažai, rodos, tokie, apie kokius esame daugiau ar mažiau girdėję, čia yra atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.

Spektaklyje labai svarbi žmonių aplinka (jos reakcija, komentarai), mat ir visas pjesės tekstas konstruojamas iš mūsų kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonių lavina užgožia kuriančiąją jėgą ir poetinę raišką, grasinasi ją paskandinti, vulgarizuoti. Tad čia keliamas klausimas: ar lengva ir ar apskritai įmanoma tokioje aplinkoje ne tik kurti, bet ir išlikti, būti žmogumi? Ar to tikėjosi Scilė, iš uolos-pabaisos tapdama žmogumi-poete?

Savo režisūriniame darbe G. Tuminaitė įkvėpimo semiasi iš septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Amerikoje gimusio performing for camera žanro ir „vintažinių“ televizijos spektaklių, taip pat film noir estetikos, kurią ji bando pritaikyti scenoje. Taip išryškinama ir laiko – visa ko keitimosi ir visa ko pasikartojimo tema.

Festivaliai, gastrolės, apdovanojimai: 

2023 m. spektaklis rodytas tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ Klaipėdoje. 

*

Recenzijos

Marijus Gailius. Du kartus padauginta kopija / 2022-09-13

Aušra Kaminskaitė. Gabrielės Tuminaitės „Scilė nori būti žmogumi“ – spektaklis su pretenzija, iliustruoja Mažojo teatro uždarumą / 2022-09-22

Ieva Tumanovičiūtė. Būdai susidoroti su tikrove / 2022-09-29

Julijus Lozoraitis. Teatrinė erezija ar feminizmo manifestas / 2022-09-30