Tik aš viena pabėgau

"Kai pasaulis baigėsi, keturios moterys liko vienos. Kur jos yra – neaišku. Tai gali būti skaistykla.
Gali būti teatras.
Tai gali būti pasaulis, kuris liko po katastrofos. Vieta tarp gyvenimo ir mirties.
O gal tai apskritai nėra vieta, kurią galime atpažinti. Svarbu ne atsakymas. Svarbu, kad jos yra čia. Jos nežino, kas tiksliai atsitiko. Nežino, ar dar kas nors egzistuoja be jų pačių. Jos prisimena ankstesnį gyvenimą, tačiau nežinia, kiek jų prisiminimai tikri, o kiek gimę iš vaizduotės, iškreiptos patirties, ar bandymo išsaugoti pasaulį, kurio galbūt jau nebėra. Tačiau jos elgiasi taip, lyg tas pasaulis vis dar egzistuotų. Kalbasi. Laukia. Ginčijasi. Prisimena. Juokiasi. Kuria taisykles. Kartojasi. Atlieka įvairius veiksmus. Iš to, kas liko, bando sukurti kokią nors tvarką. Jos vis iš naujo konstruoja pasaulį, kad nereikėtų pripažinti, jog jo nebėra. Tai ne spektaklis apie katastrofą. Tai spektaklis apie žmones, kurie egzistuoja po katastrofos, tačiau vis dar nori gyventi taip, lyg ji nebūtų įvykusi.

Kolektyvinis nerimas, visuomenės ir civilizacijos irimo pojūtis. Spektaklyje tyrinėjama ne pati katastrofa, o žmogaus gebėjimas prie jos prisitaikyti. Kaip gyvename pasaulyje tarsi nepastebėdami, jog jis dega. Kaip juokiamės, kalbamės, ginčijamės dėl kasdienybės smulkmenų, nors giliai viduje jaučiame, kad sistema, kurioje gyvename, yra tokia trapi? Kaip katastrofa tampa kasdienybe? Ir kiek ilgai žmogus gali gyventi apsimesdamas, kad nieko nevyksta? Keturios moterys vis iš naujo kuria pasaulį iš to, kas dar liko. Tačiau tai nebūtinai mums atpažįstamas pasaulis. Jis galbūt fragmentiškas, iškreiptas, absurdiškas. Daiktai gali virsti tuo, kuo niekada nebuvo. Kūnas gali virsti erdve. Spektaklis tampa radikaliu veiksmu: tai ne produktyvumo, o išlikimo teatras. Ne istorijos pasakojimas, o žmonių pastangos neišprotėti. Ne pasaulio atkūrimas, o bandymas įtikinti save, kad pasaulis dar egzistuoja. Keturios moterys kuria savo realybę iš buvusio gyvenimo likučių," sako režisierius ir spektaklio scenografijos autorius Artūras Areima.

Vienos reikšmingiausių šiuolaikinių dramaturgių Caryl Churchill (g. 1938) pjesė „Escaped Alone“ (2016) – tai keturių moterų pokalbis apie šiandieninį pasaulį ir tikras, o gal įsivaizduojamas grėsmes. Nors sukurta prieš dešimt metų, Churchill pjesė itin aktuali šiandien, nes gilinasi į temas, susijusias su dabarties baimėmis: klimato krize, socialine izoliacija, politiniu ir psichologiniu nestabilumu. Britų dramaturgė, išgarsėjusi pjesėmis, tiriančiomis piktnaudžiavimą galia ir moterų pastangas veikti vyrų dominuojamose sistemose, šioje pjesėje atsigręžia į žmogaus bejėgiškumą.

Režisierius renkasi apie sunkumus kalbėti su humoru, kviesdamas atsitraukti ir pažvelgti į save iš šalies. Šiuo Lietuvai ir visam pasauliui sunkiu metu – karų ir įtemptos geopolitinės situacijos, globalinio atšilimo ir užterštumo keliamos ekologinės grėsmės, o taip pat skaitmeninio pasaulio keliamo pavojaus sąlygomis – spektaklis kvies žiūrovus susimąstyti, kaip jie reaguoja į krizes: ignoruodami, juokaudami, kalbėdamiesi, o gal aktyviai veikdami. Politinio nestabilumo ir socialinių pervartų eroje šis kūrinys gali tapti stipria ir aktualia šiuolaikinio gyvenimo refleksija.

Projekto partneriai – Valstybinis Vilniaus mažasis teatras ir Artūro Areimos teatras

Projektą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba