Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Vyšnių sodas

Dviejų dalių komedija

Režisierius – Rimas Tuminas

Pjesės autorius – Anton Čechov

Iš rusų kalbos vertė Juozas Aputis

Dailininkė Rita Daunoravičienė

Kompozitorius Faustas Latėnas

pirkti bilietus

LIUBOV ANDREJEVNA RANEVSKAJA, dvarininkė Eglė Gabrėnaitė

ANIA, jos duktė Miglė Polikevičiūtė/ Jūratė Brogaitė/ Valda Bičkutė/ Ineta Stasiulytė

VARIA, jos įdukra Inga Burneikaitė

LEONIDAS ANDREJEVIČIUS GAJEVAS, Ranevskajos brolis Rimantas Bagdzevičius

JERMOLAJUS ALEKSEJEVIČIUS LOPACHINAS, pirklys Sigitas Račkys

PIOTRAS SERGEJEVIČIUS TROFIMOVAS, studentas Leonardas Pobedonoscevas/ Vytautas Šapranauskas

BORISAS BORISOVIČIUS SIMEONOVAS-PIŠČIKAS, dvarininkas Andrius Žebrauskas

ŠARLOTA IVANOVNA, guvernantė Larisa Kalpokaitė

SEMIONAS PANTELEJEVIČIUS JEPICHODOVAS, kontoristas Arvydas Dapšys

DUNIAŠA, kambarinė Eglė Čekuolytė

FIRSAS, liokajus Gediminas Girdvainis/ Audris Chadaravičius/ Arnas Rosenas

JAŠA, liokajus Mindaugas Capas

SVEČIAS Jonas Braškys

PRAEIVIS Almantas Šinkūnas

Trukmė: 3 val.

Premjeros data: 1990 m. gruodžio 23 d.

Aprašymas:

„Vyšnių sodas” pirmą kartą buvo suvaidintas 1991 metų išvakarėse, teatro kalėdinė dovana. Ką bendra su mūsų dabartimi, atgimstančios Lietuvos dvasios būviu gali turėti, atrodytų, A. Čechovo pjesė? Tinkamas metas žiūrėti, kaip kažkas pergyvena dėl dvaro – parduos jį, ar ne? – nuostabu, bet spektaklis padvelkė pranašiška nuojauta tragiškų įvykių, kurie netrukus sausyje sukrėtė Lietuvą ir pasaulį. Aš klausiau savęs – kaip suprasti tokį sutapimą? Kitos tautos, svetimos epochos klasikas, o pajutau tragišką mūsų likimo dvelksmą: tarp priespaudos, neteisybės ir laisvės.

Tuminas prieš dešimtmetį rašė – „Mano spektakliuose visuomet atsisveikinama su istorija, su paprastu gyvenimu… Kaip sula iš medžio bėga, taip gyvenimas teka iš mūsų… Todėl atsisveikinti reikia oriai, išmintingai”. Šiuose žodžiuose yra ir „Vyšnių sodo” aura. Visad tragiška, kai prarandami tėviškė, tėvynė, amžinai tenka palikti gimtuosius namus, – kalba spektaklis. Liūdnos laimės vizijos. Iliuzijas pakeičia susvetimėjimas. Neviltis. Reikalinga dvasios stiprybė atlaikyti lemties smūgius.

Nereikia galvoti, kad į gyvenimą ir teatrą R. Tuminas žvelgia pro juodą šydą. „Vyšnių sodas” – tragiškiausias jo atodūsis. Kiti spektakliai teatrališkai žaismingi, gyvenimo spalvų pilni. Ir „Vyšnių sode” vodeviliniai personažai nesikamuoja egzistencijos problemomis, pokštauja, valiūkauja, plevena vienadieniais drugeliais. Režisierių, kurie austų scenos kūrinį jausmu, širdimi, iš viso yra nedaug, ir Lietuvoje – vienetai. Pilietiniu temperamentu, meninėm nuostatom R. Tuminas orus ir saikingas. Jis kuria spektaklius apie amžiaus dalykus: eilinį žmogų kasdieniame gyvenime, apie senatvę ir jaunystę, vienatvę, kenčiančiame ieško gėrio, gyvenimo prasmės. Meilė žmogui – R. Tuminui yra humanistinė aksioma. Tuminas spektaklius ruošia kruopščiai, neskuba, visiškai pasitiki savo aktoriais, jie jam yra svarbiausio teatro vertybė. Daro ilgokas pertraukas tarp premjerų. Man kartais dingojasi, kad jis yra įsitikinęs, jog gyvenimo tėkmė neskubri, todėl nereikia bandyti nieko vytis, lenkti. Viskas ateina savo laiku. Mes gi, žiūrovai, esame godūs naujų įspūdžių ir pergyvenimų.

Julius Lozoraitis. Kiekvieno žmogaus pasąmonėje yra teatras. 1991.04.26

Įžymus italų rež. Giorgio Strehler išmoningai apibrėžė „Vyšnių sodą” žanrą: „vodevilis, tragedija, farsas, drama”. Visus pagrindinius teatro žanrus apima R. Tumino spektaklis. Jo spektaklyje vyrauja vodevilio personažai, bet jie stumdosi prie vaikų kambario durų, pro kurias įžengę atsidustume laidotuvėse. Tai du pasauliai, negebantys kits kitam padėti, net susikalbėti. R. Tuminas, kaip ir legendinis šių laikų režisierius P. Brookas, atsisako čechoviškų peizažų, net pats vyšnių sodo plastinio vaizdo, nes stato spektaklį ne apie medžius ir grožį, o aapie žmones. Žūstančio grožio, negrįžtamai prarastos harmonijos tema įkūnyta E. Gabrėnaitės Ranevskajos paveikslu.

V. Vasiliauskas. Vyšnių sodo orkestras // Lietuvos aidas, 1991. 04. 09

Režisierius įspraudžia Vilniaus mažojo teatro trupę į ekspresionistinį mieguisto pasyvumo ir apsimestinio abejingumo korsetą. <…> Pokalbiai nuolatos nutrūksta, užleisdami vietą užtęstoms pauzėms, užpildytoms tylos ar iš garso takelio sklindančių melancholiškų Fausto Latėno fortepijono stygų, vėjo varpeliu ar nuvažiuojančių traukinių garsų. Atplėšdamas veiksmą nuo teksto, Tuminas meta šešėlį ant infantiliškų, nerūpestingų ir lengvabūdžių veiksmų, kuriais ramstosi šis pasmerktas miesčioniškas gyvenimas. Kiek ten bebūtų juoko, tas juokas apsunkintas grėsmės. <…> Kelis kartus, bandydamas pritraukti tekstą prie savo vizijos šaltumo, Tuminas tiesiog laužo jį. Senoji knygų spinta, tokia brangi suvaikėjusiam Ranevskajos broliui, išgriūdama pro supuvusias grindis, tampa mirties veiksniu.

Dominic Cavendish. Bendravimo krakchas Vyšnių sode // The Independent, 1998.05.13

Jūs dar niekada nematėte tokio žydinčio Vyšnių sodo. Tiesą sakant, nesvarbu, kiek angliškų šios klasikinės Čechovo pjesės pastatymų jūs matėte – šį kartą jūs ją pamatysite iš tikrųjų pirmąsyk. <…> Režisierius aiškiai atsisako daugybės konvencionalumų – aktoriai sėdi atsukę nugaras žiūrovams, sustoja į ansambliškus gyvus paveikslus ar bevaikštinėdami ateina prisėsti ant avanscenos krašto. <…> [Spektaklis] apima spektrą beveik nuo karikatūrinės komedijos iki juodos tragedijos. Ir visa tai puikiai dera. Būtent todėl, kad pastatymas visiška kitoks – toks neangliškas; kitoks ir vaidybos stilius. Labai kūniškas. Aktoriai vaidina visu savo kūnu, nuo veido išraiškų iki kojų pirštų judesių, tačiau moka nurimti, kai neatlieka veiksmo.

Geoff Hammerton. Stebuklinga Vyšnių sodo premjera // Derby Evening Telegraph

„Vyšnių sodas” – tai pjesė apie žmones, kuriems sunku apsispręsti. Jie gyvena iš inercijos taip kaip gyveno anksčiau ir bijo pasikeitimų. Ši pjesė, kaip ir beveik visi šio didžio dramaturgo kūriniai, taip taip pat ir priešrevoliucinės Rusijos įvaizdis. <…> Ranevskajos pristatymo scena – kai ji sugrįžta į savo dvarą po Paryžiuje praleistų ilgų metų – yra akivaizdus pavyzdys kaip režisierius Rimas Tuminas moka suburti aktorius, kurie gali vaidinti be žodžių. Šeimynykščiai, tarnai, draugai, kurie apsupa ją, sukuria nepaprastą atmosferą.

Elif Straume. Teatras iš Lietuvos // Norvegijos dienraštis, 1992.05.08

Būdingiausias Rimo Tumino pastatymo bruožas yra tai, kad jis parodo visų Čechovo herojų silpnybes, kurios paverčia pjesę juoda absurdo komedija. Tuminas naudoja gudrybes, kurios man atrodo keistos ir netikėtos, nes aš negaliu susieti jų su tekstu. Kiekvienas personažas veikia uždarame, tragiškame pasaulyje. Tačiau visai prieš trečiojo veiksmo pabaigą, kai Lopachinas jau nupirko dvarą ir grįžta girtas, suskamba akimirsknis žmogiškojo supratimo. Taip pat nuostabus momentas, kai Varia tikisi, kad Lopachinas pagaliau pasipirš, bet yra skaudžiai apviliama. Tokiomis akimirkomis Tumino pastatyme mes girdime žmogišką gaidą. Tai buvo keistas ir įdomus spektaklis.

Idalou Larsen. Nuostabiai keistas // Norske Argus, 1992.05.07

Artimiausiomis dienomis:

Visas repertuaro kalendorius

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

. .