Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Madagaskaras

Dviejų dalių tragikomedija

Režisierius – Rimas Tuminas, Arvydas Dapšys

Pjesės autorius – Marius Ivaškevičius

Režisierius statytojas Rimas Tuminas

Režisierius Arvydas Dapšys

Scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė

Kompozitorius Faustas Latėnas

pirkti bilietus

POKŠTAS Tomas Rinkūnas / Ramūnas Cicėnas

SALĖ Indrė Patkauskaitė

MILĖ Valda Bičkutė / Agnė Šataitė

HELĖ Neringa Būtytė

MOTINA Jūratė Brogaitė

TĖVAS Almantas Šinkūnas

VERONIKA Ilona Kvietkutė / Agnė Šataitė

OSKARAS Mantas Vaitiekūnas

PRANCŪZAS Vytautas Rumšas (jaun.) / Jokūbas Bareikis / Balys Latėnas/ Tomas Kliukas

STEPONAS Balys Latėnas / Vytautas Rumšas (jaun.) / Jokūbas Bareikis/ Petras Šimonis

STASYS Balys Latėnas / Vytautas Rumšas (jaun.) / Jokūbas Bareikis / Tomas Kliukas/ Povilas Adomaitis

LIETUVIAI Balys Latėnas, Vytautas Rumšas (jaun.), Jokūbas Bareikis, Tomas Kliukas, Neringa Būtytė, Petras Šimonis, Povilas Adomaitis

KAREIVIAI Balys Latėnas, Vytautas Rumšas (jaun.), Jokūbas Bareikis, Tomas Kliukas, Petras Šimonis, Povilas Adomaitis

KINGKONGAS Vytautas Rumšas (jaun.) / Mantas Vaitiekūnas

Artimiausios datos:
  • 2024 m. sausio 5 d.

Trukmė: 3 val.

Premjeros data: 2004 m. rugsėjo 29 d.

Aprašymas:

„Madagaskaras“ – dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristatanti Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę XX a. pirmosios pusės asmenybę – Kazį Pakštą. Šis geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su J. A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu, A. Lincolnu… Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę“ tėvynę. Jei pirmojoje Rimo Tumino spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktoriai Tomas Rinkūnas, Ramūnas Cicėnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.

Lietuvos perkėlimo į Afriką idėja kilo tarpukario geopolitikui Kaziui Pakštui. Mintis šią idėją perkelti į teatro sceną šovė mūsų laikų režisieriui Rimui Tuminui. Man buvo pasiūlyta perkelti visa tai į popierių. Taip gimė pjesė „Madagaskaras“.

Žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškai žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. „Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio puikiai suvokiant, kad ši riba netrukus bus peržengta.

Kaip skaityti „Madagaskarą“? Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad visos pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų, ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausia – graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. To skaitytojo dar nėra, o jis jau už mus pranašesnis.

Todėl ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta.

Antipakštinių pjesių nėra. Nors keistai turbūt šiandien jaustumėmės Pietų pusrutulyje, kaitinant tropikų saulei įsitaisę palmių giraitėje priešais Indijos vandenyną. Ir kai garsus juodaodis režisierius Rimas Tuminas būtų pasiūlęs rašyti man šią pjesę, pavadinčiau ją egzotiškai – „Lietuva“. Apie tolimą, mažai pažįstamą žemę.

Taigi galima šią pjesę skaityti ir taip. Tarytum mus iš tikrųjų perkėlė ir dabar, pasitelkę teatrą, bando grąžinti atgal.

Marius Ivaškevičius

Papildoma informacija:

Spektaklio metu scenoje naudojami tabako gaminiai

 

Artimiausiomis dienomis:

Visas repertuaro kalendorius

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

. .