Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Dėdės ir dėdienės

Vienos dalies spektaklis

Režisierė – Gabrielė Tuminaitė

Pjesės autorius – Juozas Tumas - Vaižgantas

Kompozitorius Giedrius Puskunigis

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė

Grimo dailininkė Dalia Žakytė-Bučienė

MYKOLAS Arvydas Dapšys

SEVERIUTĖ Agnė Šataitė

MYKOLIUKAS Karolis Kasperavičius

GEIŠĖ RAPOLAS Mindaugas Capas

DOVYDIENĖ Indrė Patkauskaitė

DOVYDŽIUKAS Daumantas Ciunis

PRANCŪZAITĖ Agnė Kiškytė

Artimiausios datos:
  • 2019 m. sausio 9 d.
  • 2019 m. sausio 22 d.
  • 2019 m. vasario 15 d.

Trukmė: 1 val. 30 min.

Premjeros data: 2014 m. vasario 7 d.

Aprašymas:

Pagal Juozo Tumo–Vaižganto apysaką pastatytas spektaklis vertas tikro literatūros ir teatro gurmano dėmesio. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje vaidinanti aktorė Agnė Šataitė 2014 metais pelnė Auksinį scenos kryžių.

Kaip rašė pats Juozas Tumas–Vaižgantas, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už „pavalgymą ir menką drabužį“. Pagal apysaką sukurtoje režisierės Gabrielės Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Karolis Kasperavičius, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.

„Tai kiekvieno iš mūsų istorija, mes visi – Mykoliukai ir Severiutės. Prarandam, paleidžiam laimę iš rankų ir nežinia, kas dėl to kaltas. Mykoliuko ir Severiutės istorija – ne tik meilės vizija. Tai akimirka, kai iš skausmo ir vienatvės susikuria svajonė, kai dūžta pasaulis, nes gyvenimas per stiprus ir lieka tik kasdieninė pareiga – gyventi. Padeda tik ta vienintelė svaja. Šis kūrinys mums priminė mūsų svajones ir jomis dalinamės su žiūrovais“, – sako režisierė Gabrielė Tuminaitė.

Mažojo teatro spektaklyje išryškinamos stipriosios Vaižganto apysakos pusės: įtemptas siužetas, lyrikos ir šiurkštaus seksualumo mišinys, o svarbiausia – išskirtinis Severijos personažas. Ji atvira, temperamentinga, gaivališka. „Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė“ – apie Agnės Šataitės Severiją rašė literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Pavargę nuo nesibaigiančio informacijos srauto, spektaklyje žiūrovai kviečiami pailsinti dvasią: režisierė įsitikinusi – tai klasikos privalumas. „Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“, – sako Gabrielė Tuminaitė.

Artimiausiomis dienomis:

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.