Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Kantas

Eskizas-skaitymai

Režisierius – Oskaras Koršunovas

Pjesės autorius – Marius Ivaškevičius

Dramaturgas Marius Ivaškevičius

Šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis

Choreografė Vesta Grabštaitė

Muziką parinko garso režisierė Kristina Juškevičiūtė

Vaidina: Kirilas Glušajevas, Ramūnas Cicėnas, Audrius Bružas, Leonardas Pobedonoscevas, Jokūbas Bareikis, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas jaun., Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Ilona Kvietkutė, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva, Valda Bičkutė, Greta Šepliakovaitė.

Trukmė: 1 val. 30 min.

Premjeros data: 2024 m. vasario 21 d.

Aprašymas:

2024-aisiais minimos 300-osios vokiečių klasikinės filosofijos pradininko Imanuelio Kanto (1724–1804) gimimo metinės. Minėdamas šią sukaktį, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu kviečia žiūrovus į dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizą-skaitymus, kuriuose dalyvauja gausus būrys publikos pamiltų aktorių.

Pjesė „Kantas“ yra tam tikra prasme žmogaus išskaidymas į fragmentus ir bandymas juos sudėti atgal. Būtent – vidinio žmogaus arba žmogaus vidaus, to, kas sudaro mūsų sąmonę ir netgi pasąmonę arba sielą, jei tokia egzistuoja. O išskaidžius bandoma pažiūrėti, kaip toji būtybė (žmogus) sąveikauja su jį supančia aplinka. Ar jis apskritai reikalingas šiai planetai, o gal jį verta pakeisti kuo nors kitu?

 Veiksmas vyksta pačioje XVIII amžiaus pabaigoje, ir tai yra pati epochos pabaiga. Netrukus įvyks Didžioji Prancūzijos revoliucija, kuri negrįžtamai pakeis šį vis dar lėtą, santūrų, perukų ir dirbtinių apgamų, slepiančių sifilio ženklus ant veido, pasaulį. Pjesės herojai pasąmonėje jaučia šios pabaigos artėjimą ir kažko naujo pradžią ir tai labai susišaukia su šiandienos pasauliu – tuo jausmu, kad gyvename epochos pabaigoje ir netrukus prasidės nauja ir mums visiškai nepažinta. Jie netgi lygiai taip pat kaip mes patiria pražūtingus klimato pokyčius, apie kuriuos nežino, bet jaučia jų mistinius padarinius – Islandijoje veržiasi ugnikalnis ir visoje Šiaurės Europoje sninga pelenais, kurie nuodija žemės ūkio produkciją. Žmonės miršta, neaišku nuo ko. Ir tai yra tas momentas, kai žmogus, pasijutęs visatos valdovu, nuleidžiamas ant žemės ir parodomas jo menkumas prieš gamtos jėgas.

 Sumanymas sukurti šią pjesę gimė 2009 metais, kai atsitiktinai oro uoste sutikau legendinį Lietuvos teatro režisierių Eimuntą Nekrošių ir jis laikė rankose Imanuelio Kanto knygą. Paklausė manęs, ar galėčiau parašyti pjesę remdamasis pagrindiniu I. Kanto veikalu „Grynojo proto kritika“, jis iškart imtųsi ją statyti. Kaip vėliau supratau, jis buvo pasiekęs tokį savo profesijos etapą, kai norėjosi neįmanomų iššūkių – pastatyti nepastatomą spektaklį. Grįžęs iš kelionės, puoliau skaityti „Grynojo proto kritiką“, ir tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai negalėjau „įeiti“ į tekstą. Supratęs, kad be filosofijos studijų, tai yra tiesiog neįmanoma, kreipiausi pagalbos į Lietuvos kantistus. Tik tada, kai jie man populiariai išdėstė pagrindines šios knygos tezes, galėjau perskaityti „Grynojo proto kritiką“. Toliau prasidėjo detalus I. Kanto biografijos studijavimas, ir galiausiai sėdau rašyti pjesės. E. Nekrošius šios pjesės vis dėlto nepastatė, nors kelis kartus mėgino pradėti, bet kaskart užsikirsdavo. Pasaulinė pjesės premjera įvyko 2013 metais Maskvos Majakovskio teatre. Vėliau, 2018 metais, ji buvo pastatyta ir Talino Miesto teatre (Tallinna Linnateater).

Dramaturgas Marius Ivaškevičius

*

Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Kantas“ – labai atvira idėjoms, ji savotiškai beketiška, primena egzistencialistų, absurdistų – pavyzdžiui, Daniilo Charmso kūrybą. Čia yra stipraus humoro, kartais – juodo. Iš tikrųjų ši pjesė yra apie laiką, jo nebuvimą, jo ribų peržengimą. Ji neturi akivaizdaus socialinio, visuomeninio aktualumo – o tai jau savaime tampa įdomu ir netikėtai originalu. Savo neaktualumu ji staiga tampa labai aktuali. Pjesė labai muzikali, atmosferiška, ir, kaip būdinga visoms Mariaus pjesėms, viena yra jas skaityti ir visai kas kita – vaidinti. Kai skaitai, viskas atrodo labai keista ir organiška, apgalvota, o kai pereini prie vaidybos, staiga supranti, kad aktoriams čia yra labai daug ką veikti. Jaučiu šios pjesės potencialą – tai gali būti labai įdomus darbas aktorine prasme.

Aišku, tai filosofiška pjesė, kas šiomis dienomis taip pat gana reta. Išvedant paralelę su I. Kanto „Grynojo proto kritika“, ši pjesė yra savotiška „Grynojo teatro kritika“, arba „Grynosios dramaturgijos kritika“ – čia polemizuojama su pačia dramaturgija. Tai intelektuali pjesė, ją skaityti nėra lengva. Manau, kad intelektualine prasme lietuvių kalba tokių pjesių mes dar neturėjome. Tai iš tiesų unikalus kūrinys, ir mes turime galimybę per jį prisiliesti prie daugelio pamatinių dalykų.

Režisierius Oskaras Koršunovas

Artimiausiomis dienomis:

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

. .