Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Scilė nori būti žmogumi

Teatro ir kino sintezė. Dviejų dalių absurdo komedija feminizmo tema

Režisierė – Gabrielė Tuminaitė

Pjesės autorė – Paulina Eglė Pukytė

Dramaturgė Paulina Eglė Pukytė

Scenografijos autorė Gabrielė Tuminaitė

Vaidina:

Kirkė (ragana) Eglė Mikulionytė

Scilė (pabaisa) Elžbieta Latėnaitė

Odisėjas (poetas) Arvydas Dapšys

Homeras (aklas (?) pasakorius) Rimantas Bagdzevičius / Vaidotas Martinaitis

Influencerė Agnė Šataitė

Du netikri zuikiai Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas

Dirbtinių akių pardavėjas Edmundas Mikulskis

Šiaip du žmonės Darius Bražiūnas, Mykolas Olšauskas

Režisieriaus asistentė Jūratė Brogaitė

Artimiausios datos:
  • 2022 m. rugsėjo 8 d.
  • 2022 m. rugsėjo 9 d.
  • 2022 m. spalio 27 d.

Trukmė: 2 val. 30 min.

Premjeros data: 2022 m. rugsėjo 8 d.

Aprašymas:

”Scilė nori būti žmogumi“ – tai absurdo komedija feminizmo tema, kūrybiškai atskleidžianti teatro ir kino sintezę. Šio spektaklio pradžia buvo karantino laikotarpiu Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre gimęs filmas „Kalno poza“ pagal Paulinos Eglės Pukytės pjesę „Kalno poza. Scilė nori būti žmogumi“. Pasak rež. Gabrielės Tuminaitės, P. E. Pukytės tekstai labai konceptualūs, jiems atskleisti itin tinka būtent tokia – kino filmo forma, kuri dar papildyta gyva aktorių vaidyba. Tokiu būdu gimė tarpdisciplininis hibridinės meno formos projektas „Scilė nori būti žmogumi“.

Režisierė G. Tuminaitė, į pagalbą pasikvietusi videomenininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, P. E. Pukytės pjesei pritaiko kino kalbą ir kelia klausimą: ar kinas yra teatras? VVMT sceninis eksperimentas byloja, kad atsakymas į šį klausimą nėra toks akivaizdus, kaip atrodo. Ekstremaliomis karantino sąlygomis, sumaniai pasinaudodami apribojimais kaip pranašumais, kūrėjai išbandė naują „teatro-kino“ žanrą, per jį išreikšdami ir laiko dvasią, ir teatro bei kino menų sankirtą.

Feministinė absurdo pjesė G. Tuminaitės darbe atsiskleidžia įkvėpimo semiantis iš septintajame–aštuntajame dešimtmetyje gimusio performing for the camera žanro, vintažinių TV spektaklių ir film noir. Kamera čia virsta ne tik neutralia tarpininke perteikti žiūrovams vaizdą scenoje, bet ir pilnaverte veiksmo „dalyve“. Įkvėpimo kūrybinė komanda sėmėsi ir iš į užmarštį benugrimztančio TV spektaklių žanro, kuris, pasak režisierės, šiais laikais jau dvelkia vintažu, suteikiančiu žanrui savotiško žavesio. Be to, filmas pasižymi nespalvota estetika, tad inspiracijų pasiūlo ir klasikinio film noir žanro ypatybės, bandymai pritaikyti jas scenoje. Galiausiai, teatro scenoje gyvai pasirodžius aktoriams, filme matytus personažus jau išvystame kitokius, pasikeitusius – vaizdas tampa apokaliptiškas, pranašiškas, o gal – įspėjantis?..

„Ši pjesė, kaip ir būdinga autorei, – netradicinė, itin išskirtinė savo forma. Ko gero, paprasčiausia būtų ją pavadinti absurdo komedija feminizmo tema, tačiau reikia gerokai pasukti galvą, kad šią medžiagą suprastum“, – sako rež. G. Tuminaitė.

Pasak P. E. Pukytės, pjesė yra „apie įvairaus plauko šūdmalystę ir individo (šiuo atveju – poetės, arba kūrėjos apskritai) susidūrimą su ribojančiais, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikančiais stereotipais“. Šioje pjesėje, kaip ir kituose savo kūriniuose, autorė, pasitelkdama antikinių mitų veikėjus, naudoja tekstų perdirbimo metodą. Kodėl antikiniai veikėjai? „Nes jie jau turi savo „bagažą“, tai yra, mes apie juos jau kažką žinome. Arba tik manome, kad žinome, – kaip ir apie daug ką“, – sako P. E. Pukytė.

Režisierės G. Tuminaitės teigimu, svarbiausia kūrinyje paliečiama tema – kaip moteris turi, arba yra verčiama, flirtuoti su vyriškąja jėga. Tačiau tai – ne aistros, o pavojingoji, valdančioji, neatsirenkančioji jėga, prie kurios moterys dažnai yra verčiamos prisitaikyti. Čia labai svarbi aplinka (jos reakcija, komentarai), mat ir visas pjesės tekstas konstruojamas iš aplinkos kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonės demonstravimas užgožia kuriančiąją jėgą, grasinasi ją paskandinti, sumenkinti. Tad čia keliamas klausimas: ar lengva ir apskritai įmanoma tokioje aplinkoje ne tik kurti, bet ir išlikti, būti žmogumi? Ar to tikėjosi Scilė, tapdama žmogumi-kūrėja?..

Fimo kūrybinė grupė: režisierė – Gabrielė Tuminaitė, vaizdo režisierė – Aneta Bublytė, kino operatorius – Eitvydas Doškus, montažo režisieriai: Gintas Smilga, Maryna Maykovska (Ukraina), garso režisierius – Jonas Jocys, kompozitorius – Mantas Mockus, dailininkė-konsultantė – Vilma Galeckaitė, šviesų dailininkas – Mykolas Olšauskas, koloristas – Justinas Vencius, grimo dailininkė – Dalia Bučienė, apšvietėjai: Ignas Rulevičius, Jonas Vološčenka, Simas Plytnikas, garso operatorius – Skaidrius Gilys.

Spektaklio kūrybinė grupė: režisierė ir scenografijos autorė – Gabrielė Tuminaitė, kompozitorius – Mantas Mockus, kostiumų dailininkas – Deividas Katkus, grimo dailininkai: Dalia Bučienė ir Sidas Martinavičius, šviesų dailininkas – Mykolas Olšauskas, režisierės padėjėja – Jūratė Mikaliūnienė.

Artimiausiomis dienomis:

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

. .