Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Mistras

Dviejų dalių spektaklis

Režisierius – Rimas Tuminas

Pjesės autorius – Marius Ivaškevičius

Scenografas Adomas Jacovskis

Kompozitorius Faustas Latėnas

Kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius

ADAMAS Jokūbas Bareikis

MISTRAS Ramūnas Cicėnas

CELINA Gintarė Latvėnaitė / Indrė Patkauskaitė

BALZAKAS Audrius Bružas

KSAVERA Valda Bičkutė

SAND Ilona Kvietkutė / Gabrielė Tuminaitė

ŠOPENAS Mantas Vaitiekūnas

PJERAS Kirilas Glušajevas

MARGARET Elžbieta Latėnaitė

I LIETUVIS Vytautas Rumšas (jaun.) / Tomas Kliukas

II LIETUVIS Balys Latėnas

LIETUVĖ Rasa Jakučionytė

Artimiausios datos:
  • 2019 m. vasario 9 d.

Trukmė: 2 val. 45 min.

Premjeros data: 2010 m. kovo 5 d.

Aprašymas:

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“, kaip ir „Madagaskaras“, siūlo netradiciškai pažvelgti į garsias istorines asmenybes, nešabloniškai pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą. „Mistro“ centre – Adomo Mickevičiaus biografija ir likimas, o kartu – „tikro“ herojaus, kurio galbūt nesąmoningai ilgimės šiandien, paieškos. Pjesėje iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai“; šalies, kurioje žmonės, keldami taurelę, linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje“ ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos“. Taip pat, kaip ir „Madagaskare“, veikėjai apsėsti utopiškų idėjų ir projektų, manijos kurti originalumu pritrenkiančias teorijas.

Mistras – tai Lietuvos dvarininkas Andžejus Towianskis, skelbęsis pranašu, viešpaties vietininku žemėje ir Paryžiuje įkūręs sektą „Dievo reikalas“. Jis savo mistinėmis idėjomis visiškai pavergia nebe jauną ir gyvenimo prasmės bei kūrybos atnaujinimo šaltinių ieškantį Adomą Mickevičių ir galutinai sužlugdo didįjį poetą. Tačiau Rimo Tumino spektaklis, kupinas užburiančių vaizdų ir apglėbiantis tiršta teatrine atmosfera, aprėpia daugiau. „Spektaklis yra apie kelionę namo, kelionę į gimtinę. Tai amžina, besikartojanti tema. Namų, tėvynės, laisvės, grožio ilgesys. Kuo arčiau kelionės pabaiga, tuo ilgesys didesnis. Ir kuo aiškiau suvoki, kad daug kas bus pasikeitę, tuo brangiau, reikšmingiau visa tai atrodo – gimtosios žemės grumstas, kvapas, garsas“, – sako režisierius.

2006 metų gruodžio 31-ąją buvo suvaidintas šimtasis „Madagaskaro“ spektaklis, susirinkome taurei vyno Mažojo teatro kavinėje ir tuomet pasakiau, kad turiu pjesės apie Adomą Mickevičių sumanymą. Rimas Tuminas sureagavo labai entuziastingai, ir man nebeliko abejonių, kam šią pjesę rašysiu.

Rašydamas neįsivaizdavau aktorių, bet kai „susikūrė“ personažai – galvoje juos „matavau“ būtent ant „madagaskariečių“. Natūralu, po „Madagaskaro“ daug bendravome, kartu keliavome su spektakliu, tapome pakankamai artimi. Maždaug taip vaidmenys ir pasiskirstė, šiuo atveju mūsų su Rimu matymai sutapo.

Man labai patinka, kaip Tuminas dirba su aktoriais, jo dėmesys detalėms, sceninis humoras. Tikrai džiaugiuosi, kad šiuose mudviejų gyvenimuose teko jau antrą kartą jį sutikti. O juk galėjome ir prasilenkti.

Artimiausiomis dienomis:

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.