Mistras

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“, kaip ir legendinė pjesė „Madagaskaras“, siūlo į garsias istorines asmenybes pažvelgti netradiciškai, nešabloniškai pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą. Šios pjesės centre – Adomo Mickevičiaus biografija ir likimas, kartu tai – „tikrojo“ herojaus, kurio sąmoningai ar galbūt nesąmoningai ilgimės šiandien, paieškos. 

Kūrinio veiksmas vyksta Paryžiuje 1840-aisiais. Čia iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai“; šalies, kurioje žmonės, keldami taurelę, linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje“ ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos“. Taip pat, kaip ir „Madagaskare“, čia veikėjai irgi apsėsti utopiškų idėjų bei projektų, manijos kurti savo originalumu pribloškiančias teorijas.

Mistras – Lietuvos dvarininkas Andžejus Towianskis, skelbęsis pranašu, viešpaties vietininku žemėje ir Paryžiuje įkūręs sektą „Dievo reikalas“. Savo mistinėmis idėjomis jis visiškai pavergia nebejauną ir gyvenimo prasmės bei kūrybinio atsinaujinimo ieškantį Adomą Mickevičių, bet didįjį poetą sužlugdo galutinai. Rimo Tumino spektaklis, kupinas užburiančių vaizdų ir panardinantis į tirštą teatrinę atmosferą, aprėpia dar daugiau. 

„Rašydamas „Mistrą“ neįsivaizdavau aktorių, bet kai „susikūrė“ personažai – galvoje juos „matavau“ būtent ant „madagaskariečių“. Natūralu, kad po „Madagaskaro“ su R. Tuminu daug bendravome, kartu keliavome su spektakliu, tapome pakankamai artimi. Maždaug taip vaidmenys ir pasiskirstė, šiuo atveju mūsų su Rimu vizijos sutapo. Man labai patinka, kaip Tuminas dirba su aktoriais, jo dėmesys detalėms, sceninis humoras. Tikrai džiaugiuosi, kad šiuose mudviejų gyvenimuose teko jau antrą kartą jį sutikti. O juk galėjome ir išvis prasilenkti.“

Marius Ivaškevičius, dramaturgas

„Visada ieškau medžiagos, leidžiančios rastis teatrui. Ne temos, ne idėjų, o platesne prasme. Medžiagos, kuri išlaisvintų, leistų rastis naujai teatro kalbai. Ir viena žinau: nereikia stengtis tų istorinių asmenybių atsargiai pajudinti ar nuvalyti istorijos dulkes. Mes juk ne archeologai ir ne muziejininkai. Reikia nebijoti grubiai nukratyti nuo tų žmonių užmaršties žemes. Spektaklis yra apie kelionę namo, kelionę į gimtinę. Tai amžina, besikartojanti tema. Namų, tėvynės, laisvės, grožio ilgesys. Kuo arčiau kelionės pabaiga, tuo ilgesys didesnis. Ir kuo aiškiau suvoki, kad daug kas bus pasikeitę, tuo brangiau, reikšmingiau visa tai atrodo – gimtosios žemės grumstas, kvapas, garsas.“

Rimas Tuminas, režisierius

Festivaliai, gastrolės, apdovanojimai: 

2010 m. – Baltijos šalių teatrų festivalis Panevėžyje – festivalio prizas R. Tuminui kaip geriausiam režisieriui. 

2011 m. – XXVII Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ Rokiškyje – pagrindinis festivalio prizas. 

2011 m. – XVII tarptautinis teatro festivalis „Auksinė kaukė“ Maskvoje (Rusija).

2011 m. – XXI tarptautinis teatro festivalis „Baltijskij dom“ Sankt Peterburge (Rusija), taip pat – N. Gogolio „Revizorius“ (rež. R. Tuminas). 

2014 m. – IX tarptautinis jaunimo teatro forumas „M. art. Kontakt“ Mogiliove (Baltarusija) – Grand Prix. 

2014 m. – tarptautinis teatrų festivalis „Akademija“ Omske (Rusija).

2022 m. – teatrų festivalis VIA CARPATIA Olštyne (Lenkija).

*

Recenzijos:

Jurga Mandrijauskaitė. Realybė pranokstanti spektaklį arba M. Ivaškevičiaus ir R. Tumino „Mistras“ / 2010-10-04

Agnė Patackaitė. Spektaklis „Mistras“ tarp šaržo ir dramos / 2011-01-25