Kantas

2024-aisiais minimos 300-osios vokiečių klasikinės filosofijos pradininko Imanuelio Kanto (1724-1804) gimimo metinės. Šios sukakties proga Vilniaus mažasis teatras kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu kviečia žiūrovus į dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizą-skaitymus, kuriuose dalyvauja gausus būrys publikos pamiltų aktorių.

Anot dramaturgo M. Ivaškevičiaus pjesė „Kantas“ yra tam tikra prasme žmogaus išskaidymas į fragmentus ir bandymas juos sudėti atgal. Būtent – vidinio žmogaus arba žmogaus vidaus, to, kas sudaro mūsų sąmonę ir netgi pasąmonę arba sielą, jei tokia išvis egzistuoja. O išskaidžius bandoma pažiūrėti, kaip toji būtybė (žmogus) sąveikauja su jį supančia aplinka. Ar jis apskritai reikalingas šiai planetai, o gal jį verta pakeisti kuo nors kitu?

Kūrinio veiksmas vyksta pačioje XVIII amžiaus pabaigoje, kartu tai – ir visos epochos pabaiga. Netrukus nugriaudės Didžioji Prancūzijos revoliucija, negrįžtamai pakeisianti šį lėtą, santūrų, perukų ir dirbtinių apgamų, slepiančių sifilio ženklus ant veido, pasaulį. Pjesės herojai pasąmonėje jaučia ne tik pabaigos artėjimą, bet ir kažko naujo pradžią: tai labai susišaukia su šiandienos pasauliu – tuo jausmu, jog gyvename ant epochų slenksčio, kai netrukus užgims kažin kas nauja ir mums dar nepažinta. „Kanto“ herojai, lygiai kaip ir mes, patiria pražūtingus klimato pokyčius, apie kuriuos nieko nežino, nors jaučia jų mistinius padarinius – Islandijoje veržiasi ugnikalnis ir visoje Šiaurės Europoje sninga pelenais, kurie nuodija žemės ūkio produkciją. Žmonės miršta, bet neaišku nuo ko. Ir tai tas momentas, kai žmogus, pasijutęs visatos valdovu, nuleidžiamas ant žemės ir parodomas jo menkumas prieš gamtos jėgas.

Sumanymas sukurti šią pjesę gimė 2009 metais, kai atsitiktinai oro uoste sutikau legendinį Lietuvos teatro režisierių Eimuntą Nekrošių, jis laikė rankose Imanuelio Kanto knygą. Paklausė manęs, ar galėčiau parašyti pjesę remdamasis I. Kanto veikalu „Grynojo proto kritika“, jis iškart imtųsi jį statyti. Tik vėliau supratau, kad jis buvo pasiekęs tokį savo profesijos etapą, kai norėjosi neįmanomų iššūkių – pastatyti nepastatomą spektaklį. Grįžęs iš kelionės, puoliau skaityti „Grynojo proto kritiką“, ir tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai negalėjau „įeiti“ į tekstą. Supratęs, kad be filosofijos studijų tas yra tiesiog neįmanoma, kreipiausi pagalbos į Lietuvos „kantininkus“. Tik tuomet, kai jie populiariai man išdėstė pagrindines šios knygos tezes, galėjau perskaityti „Grynojo proto kritiką“. Paskui pradėjau detaliai studijuoti I. Kanto biografiją, galiausiai sėdau rašyti pjesės. E. Nekrošius jos vis dėlto nepastatė, nors mėgino imtis net kelis kartus, bet kaskart užsikirsdavo. Pasaulinė pjesės premjera įvyko 2013 metais Maskvos Majakovskio teatre. Vėliau, 2018 metais, ji buvo pastatyta ir Talino Miesto teatre.

Marius Ivaškevičius, dramaturgas

*

Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Kantas“ – labai atvira idėjoms, ji savaip beketiška, primena egzistencialistų, absurdistų, tokių kaip Daniilas Charmsas, kūrybą. Čia yra ryškaus humoro, netgi – juodo. Iš tikrųjų ši pjesė gvildena laiko temą, laiko nebuvimą, pačių jo ribų peržengimą. Ji neturi akivaizdaus socialinio, visuomeninio aktualumo – tai jau savaime tampa įdomu ir netikėtai originalu. Būtent savo neaktualumu ji staiga tampa labai aktuali. Pjesė itin muzikali, atmosferiška, ir, kaip būdinga visoms Mariaus [Ivaškevičiaus] pjesėms, jas skaityti yra viena, bet visai kas kita – jas vaidinti. Skaitant viskas atrodo keista ir organiška, apgalvota, perėjus prie vaidybos staiga supranti, kad aktoriams čia yra labai daug ką veikti. Jaučiu šios pjesės potencialą – tai gali būti labai išskirtinai įdomus darbas aktorine prasme.

Aišku, pjesė filosofiška, šiomis dienomis tas gana reta. Vedant paralelę su I. Kanto „Grynojo proto kritika“, pjesė yra savotiška „Grynojo teatro kritika“, arba „Grynosios dramaturgijos kritika“ – joje dramaturgija apmąstoma pati dramaturgija. Kartu tai intelektuali pjesė, ją skaityti nėra lengva. Manau, kad intelektiniu požiūriu lietuvių kalba parašytų tokių pjesių dar neturėjome. Tai išties unikalus kūrinys ir per jį mums leidžiama prisiliesti prie daugelio pamatinių dalykų.

Oskaras Koršunovas, režisierius

Recenzijos:

Daiva Šabasevičienė: Prie Kanto durų. Spektaklio „Kantas“ eskizas Vilniaus mažajame teatre / 2024-02-23

Jūratė Visockaitė. Žiemos dienoraštis (V) / 2024-02-25