Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Kruvinos vestuvės

Vienos dalies tragedija

Režisierius – Paulius Ignatavičius

Pjesės autorius – Federico García Lorca

Scenografė ir kostiumų dailininkė Neli Ivančik

Kompozitorė Elena Šataitė

Šviesų dailininkas Julius Kuršys

iš ispanų kalbos vertė Vytautas Bložė

MOTINA Dalia Overaitė

TĖVAS Mindaugas Capas

ŽMONA Agnė Šataitė

TARNAITĖ Inga Burneikaitė

MEGAITĖ Ilona Kvietkutė/ Oneida Kunsunga

JAUNASIS Tomas Stirna

JAUNOJI Indrė Patkauskaitė

LEONARDAS Tadas Gryn

MEDKIRČIAI Tomas Rinkūnas/ Tomas Kliukas/ Kirilas Glušajevas

Trukmė: 1 val. 30 min.

Premjeros data: 2014 m. sausio 16 d.

Aprašymas:

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pristato režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklį „Kruvinos vestuvės“. Spektaklis sukurtas pagal Garcia Lorcos (1898–1936), garsaus ispanų poeto ir dramaturgo, pjesę „Kruvinos vestuvės“ (Bodas de Sangre, 1932). Ši pjesė – pirmoji garsiųjų Lorcos tragedijų trilogijos dalis, kurioje pasireiškia autoriaus eksperimentavimo literatūroje ir teatre dvasia. Likimo galia – neišvengiamybė, visur tykanti mirtis, uždrausta meilė –tai vienos pagrindinių Federico Garcia Lorca pjesių temų. Jo kūryba gimusi iš Andalūzijos kaimų, įtakota čigonų ir arabų kultūros. Lorca rašo apie elementarius jausmus ir žmonių konfliktus, apie svajones, apie sapno ir realybės persipynimą. Jo dramose galima rasti ir liaudies muzikos ir siurrealistinių eilėraščių pėdsakų. Dramų melodinga ir švari kalba pasižymi neįprastomis komplikuotomis metaforomis. Federico dramose dažnai kovoja vienas žmogus prieš dvigubą miesčionišką piliečių moralę.

Ne išimtis ir „Kruvinosios vestuvės“. Pjesės pagrindą sudaro tikras įvykis: jaunosios pusbrolio, su kuriuo ji pabėga iš savo vestuvių, nužudymas. Jis nužudomas, nes sulaužė tradicines visuomenės vertybes. Pjesė –savotiška provokacija. Moralė, garbė, tai tik kaukės, po kuriomis slepiasi mūsų gyvuliški, pirmapradžiai jausmai, troškimai. Pjesė kalba apie mūsų baimę pasielgti kitaip, kaip nepriimta, pasipriešinti bet kokioms normoms, nebijoti būti negailestingiems sau, o tai reiškia būti tokiems, kokie esame. Ji tarsi perspėja apie nesuvaldomą, laukinę, žmogaus prigimtį, kuri nežinia kada gali nužudyti sielą. Užgniaužę savyje geismą, pasiduodami aklumui ir visuotinai priimtai moralei, mes uždusiname save, priešinamės mūsų prigimčiai, todėl ji iškreipia mūsų jausmus, mąstyseną, suluošina dvasią. Interpretuojant šią pjesę spektaklio kūrybinė grupė siekė kalbėti apie beprasmį, apsimestinį, neišvengiamą žmonių aklumą ir negirdėjimą to kas yra arčiausiai –savęs paties.

Pasak spektaklio „Kruvinos vestuvės“ režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus: “Meno menui koncepcija būtų nežmoniška, jeigu, laimei, nebūtų juokinga. Nė vienas tikras žmogus jau netiki tais paistalais apie gryną meną, apie meną, skirtą pačiam menui”. Šie žymaus ispanų poeto ir dramaturgo Federico Garcia Lorca’os žodžiai įpareigoja statant jo pjesę „Kruvinos vestuvės” permąstyti teatro funkciją. Manau, kad teatras turi kelti klausimus apie pačias giliausias žmogaus egzistencijos problemas. Tada jis netaps meno menui įrankiu. Todėl ir šis spektaklis tai intymus, atviras pokalbis apie pagrindinę gyvenimo ašį –meilę. Apie meilę kuri žudo, kuri sujaukia gyvenimus, kuri neleidžia meluoti sau. O būtent to melo ir yra pritvinkusi šiuolaikinė visuomenė, mes nebesiklausome savo kraujo balso, savo aistros, pasiduodame rutinai ir visuomenės normų viešpatystei, ir neišgirstame kur linksta mūsų siela. “Geriau pasruvus krauju numirti, negu gyventi, kol jis suges.” Tokiu tekstu medkirtys iš pjesės kreipiasi į savo bičiulį, pasakydamas spektaklio esmę. Šis spektaklis tai odė gyvenimo aistrai, odė žmogaus antrai pusei, tam tampriam ryšiui kuris sujungia du vienišus kūnus, odė gyvenimo skrydžiui, kuris įmanomas tik dviese, odė žudančiai meilei, kuri tokia pat stipri kaip mirtis, tokia pat gili kaip paslaptinga Ispanijos dvasia – duendė, tokia pat stichiška lyg audringa jūra. Man įdomi Lorkos siūloma vidinė žmogaus architektūra, intymus ir nuogas aktoriaus pokalbis su žiūrovu, todėl pasirinkta spektaklio forma lakoniška, nuginkluojanti teatrą iki jo esmės – gyvo aktoriaus jautriausios stygos virpesio.“

Artimiausiomis dienomis:

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

. .