Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Mano tėvas – Agamemnonas

(scenos iš Euripido pjesių)

Režisierius – Konstantinas Bogomolovas

Scenografė, kostiumų dailininkė Larisa Lomakina

Kompozitorius Faustas Latėnas

VAIDINA

Arūnas Sakalauskas

Elžbieta Latėnaitė

Valda Bičkutė

Mantas Vaitiekūnas

Premjeros data: 2013 m. rugsėjo 13 d.

Aprašymas:

Naujausią K. Bogomolovo pastatymą „Mano tėvas – Agamemnonas“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įkvėpė jauniausio graikų tragedijos klasiko Euripido (480 – 405 m. pr. Kr.) kūryba. Didysis tragikas nuolat ieškojo naujovių, visada stengėsi tradicines mitų fabulas suaktualinti tikrovės aliuzijomis, o dramos formoje nuolatos siekė įtaigaus paprastumo. Euripidas pirmasis savo tragedijose atsigręžė į žemiškąją realybę, kurios gyvas atgarsis scenoje dažnai įgaudavo ir neslepiamo kandumo.

K. Bogomolovas (g. 1975) – vienas ryškiausių šiuolaikinės Rusijos ir Europos teatro kūrėjų. Už savo unikalią kūrybą daugybę apdovanojimų pelnęs, visuose pagrindiniuose Maskvos teatruose dirbęs, šiuo metu turintis svarbių projektų Lenkijoje, Vokietijoje, Latvijoje, režisierius meta iššūkį tradicinėms literatūrinio teksto ir sustabarėjusioms teatro prigimties traktuotėms. K. Bogomolovo pastatymai išsiskiria polemika ir ne ortodoksalia realybės interpretacija, visada iššaukiančia aštrią publikos, teatro kritikų, visuomenės, politikų reakciją.

Režisūrinės inscenizacijos pagrindu K. Bogomolovas pasirinko garsiausią Euripido tragediją – „Ifigenija Aulidėje“, tačiau spektaklyje netrūks ir kitų Graikijos tragiko dramų – „Trojietės“, „Elenos“, „Hekabės“, „Oresto“ – motyvų.

Inscenizacijos pagrindas – liūdna legenda apie tai, kaip achajai karo išvakarėse, nesulaukdami palankaus vėjo laivams plaukti, Aulidėje paaukojo deivei Artemidei savo vado Agamamenono dukterį Ifigeniją. Ši auka davė pradžią didžiajai Agamemnono šeimos tarpusavio neapykantos ir žudynių dramai, sukrėtusiai visų Agamemnono palikuonių likimus. Kaip akcentuoja Euripido kūrybos tyrinėtojai, dramoje „Ifigenija Aulidėje“ tragikas nesiima spręsti globalių lemties problemų ir sutelkia dėmesį tik į jaunosios Ifigenijos dvasines kančias mirties ir išsigelbėjimo sandūroje. Euripidui nerūpi ir nuosekli mito plėtotė, nes jis mite ieško opiausių momentų, turinčių sąšaukų su tikrove.Galima teigti, jog šie tragiko kūrybos principai labiausiai imponuoja režisieriui K. Bogomolovui.

Dar pirmųjų repeticijų metu režisierius akcentavo, kad Euripido sukurta istorija jį domina ne dėl karo ar socialinių paralelių. Palikdamas karą tik fonu scenoje vykstančiai istorijai, K. Bogomolovas koncentruojasi į tėvų ir vaikų santykių analizę ir sceninę genezę. Pasak režisieriaus, „Gyvybės dovanojimas šiame Pasaulyje pradeda naikinimo grandinę. Tėvai tampa pirmuoju blogiu ir amžino pavojaus šaltiniu. Gimdytojai, ryjantys savo vaikus – tokia istorija nulemta Ifigenijai, pamatyta jos akimis, papasakota per jos personažą, galėtų tapti prasmine spektaklio „Mano tėvas – Agamemnonas“ ašimi.“

Artimiausiomis dienomis:

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.