Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Nusišypsok mums, Viešpatie

Dviejų dalių spektaklis romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais

Režisierius – Rimas Tuminas

Pjesės autorius – Grigorijus Kanovičius

Insenizacijos autoriai Rimas Tuminas, Almantas Grikevičius

Iš rusų kalbos vertė Feliksas Vaitiekūnas

Dailininkas Adomas Jacovskis

Kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė

Kompozitorius Faustas Latėnas

EFRAIMAS BEN JOKŪBAS DUDAKAS Sigitas Račkys

ŠMULĖ SENDERIS Vytautas Grigolis / Arvydas Dapšys

AVNERIS ROZENTALIS Gediminas Girdvainis

CHLOINĖ-GENECHAS Vytautas Šapranauskas

PALESTINIETIS Andrius Žebrauskas

TABI AVIEZERIS, RUSŲ KARININKAS Evaldas Jaras

NECHAMA, OŽKELĖ Inga Burneikaitė

JUDLAS KRAPIVNIKOVAS Mindaugas Capas

KRAPIVNIKOVO MOTERIS Rasa Jakučionytė

JOSELIS ČIGONAS Almantas Šinkūnas

CHASIA, JOSELIO ČIGONO ŽMONA Larisa Kalpokaitė

LIETUVIS REKRŪTAS Jonas Braškys

ŠMULĖS SENDERIO ŽMONA Eglė Čekuolytė

SCENOSE Jūratė Brogaitė, Eglė Čekuolytė, Rasa Jakučionytė, Larisa Kalpokaitė, Vilija Ramanauskaitė, Jonas Braškys, Mindaugas Capas, Evaldas Jaras, Vilius Petrauskas, Almantas Šinkūnas, Valentinas Tudorakė

Trukmė: 2 val. 20 min.

Premjeros data: 1994 m. lapkričio 4 d.

Aprašymas:

Ar gali triumfuoti istorija, ar gali nelaimė ir netektis virsti džiaugsmu? Teatre viskas įmanoma. Čia visa priklauso nuo režisieriaus mąstymo, nuo jo pasaulėjautos, filosofijos, gyvenimo pozicijos. „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – apgalvotas, išmąstytas spektaklis, turintis kelis kulminacinius taškus, kurie ir yra spektaklio šerdis. Tos kelios aukštumos – visų pirma vežimo krovimas. Tokią emocinę įtaigą įmanoma pasiekti tik kinematografe: mažoj scenos dėžėj vyksta totalus judėjimas, tai panašu į verdantį katilą, – nebespėji užčiuopti atskirų detalių, ir tave užvaldo visuma, nes režisierius plonu minties siūlu braukia per sąmonę it smičiumi per smuiką. Scenos dulkės tampa vieškelio dulkėmis, o dideli, gremėzdiški daiktai primena gyvenimo trapumą ir laikinumą. Tuminui mirtis švyti, todėl jis nesidrovi, tiksliai charakterizuodamas žydų tautos savybių, iš kai ko šmaikščiai pasijuokti.

„<…> Režisierius finalą skelbia muzikiniu fortissimo. Muzikos leitmotyvai feliniškoje aplinkoje, kai scenoje lieka tik šviesa ir dulkių dūmelis, kai suskilo, suvirto, sugriuvo tai, ką statė, vežė, ko siekė galingai skelbia visišką žūtį.“

Daiva Šabasevičienė. Tuminas šypsosi – žydų triumfas // Naujoji Romuva, NR. 1 (496)

„Aš neieškau šiame spektaklyje savo romanų atitikmenų. Mano knygos – tai didžiulis 700 puslapių kūrinys. Neįmanoma sutalpinti jo į vieną vakarą, detaliai atspindint visas siužetines linijas. Vis dėlto spektaklis labai atitinka tai, ką aš parašiau. Aš esu laimingas, kad lietuviai taip įsijautė į mano tautos gyvenimą, mano tautos problematiką. O ta problematika – ne vien žydų tautos aistros, bet ir bendražmogiški dalykai.“

Grigorijus KANOVIČIUS“Įspūdžiai, kuriuos verta patirti“ (užrašė Liucija Armonaitė) // Literatūra ir menas, 1994.08.06

„Bet ar tik apie Žydus rašė G. Kanovičius, o R. Tuminas statė spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“? Daugiau ir labiau apie Žmogų ir jo dalią, dar apie Tėvus, kuriems niekada neužtenka Vaikų meilės, dar apie Vaikus, kurie yra amžini Tėvų skolininkai, dar apie Tėvynę – artimą ir tolimą, dar apie nuolatinę Žmogaus kelionę į Amžinybę.“

Irena Aleksaitė. Rimo Tumino ir Grigorijaus Kanovičiaus premjera – atgaiva… // Lietuvos rytas, 1994.11.11

„Nusišypsok mums, Viešpatie“ – tai spektaklis, kuris sujaudino, sukrėtė mane nuo galvos iki kojų, vertė verkti ir juoktis, dar nenudžiūvus ašaroms. Esu iš tų, kurie skaitė Grigorijaus Kanovičiaus romanus, ir turiu pasakyti, kad man visi jie susilieja į vieną didelį žydų gyvenimo Lietuvoje paveikslą, į mažyčių spalvingų akmenėlių mozaiką, kurios neįmanoma nei išardyti, nei išdalyti, nes visuma, kaip ir Šolom Aleichemo, Josifo Babelio kūryba, jau pati yra tapusi naujai atrasto, užfiksuoto, sustabdyto ir jau praėjusio gyvenimo dalis. Niekada neįsivaizdavau, kad TAI įmanoma perkelti į sceną, o juo labiau – padaryti tai taip pat lengvai, tarsi ieškant, žaidžiant, improvizuojant, džiaugiantis savo buvimu scenoje ir galimybe vaidinti.“

Audronė Girdzijauskaitė. Iš teatrologo dienoraščio: labai subjektyviai – birželis ir liepa // Lietuvos rytas, 1994.07.22

„Pagrindinė vaidinimo mintis, išsakyta Efraimo lūpomis, – „toji žemė yra gimtoji, kuri teisinga savo sūnums“. O finale Chloinės šauksmą „… jeigu jis būtų caras, visus žmones padarytų žydais“ galima perfrazuoti, kad režisieriui, aktoriams, teatrui pavyko padaryti su žiūrovais kažką panašaus.“

Julius Lozoraitis. G. Kanovičiaus ir R. Tumino „Išėjimo knyga“ // Respublika, 1994.11.07

 

Artimiausiomis dienomis:

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.