Šriftas:

A
A
A

Fonas:

Įprastas
Baltas
Juodas

Paskutiniai mėnesiai

Dviejų dalių spektaklis

Režisierius – Rimas Tuminas, Arvydas Dapšys

Pjesės autorius – Furio Bordon

Režisierius statytojas Rimas Tuminas

Režisierius Arvydas Dapšys

Iš italų kalbos vertė Violeta Tauragienė

Scenografas Marijus Jacovskis

Muziką kūrė ir parinko Faustas Latėnas

Spektaklyje skamba Johano Sebastiano Bacho muzika

TĖVAS, labai senas žmogus Regimantas Adomaitis

MOTINA, veikiau jos prisiminimas, keturiasdešimt penkerių metų Inga Burneikaitė / Vilija Ramanauskaitė

SŪNUS, maždaug keturiasdešimtmetis Almantas Šinkūnas

Trukmė: 2 val. 30 min.

Premjeros data: 2005 m. lapkričio 22 d.

Aprašymas:

…Senas profesorius savo namuose laukia iš darbo grįžtančio sūnaus, kuris turi jį palydėti į senelių prieglaudą. Buvusiame vaikų kambaryje, guodžiamas Bacho pasijų, jis bendrauja su mirusios žmonos prisiminimu ar vizija. Tik jai jis gali atskleisti savo baimes ir apmaudą… O antrojoje pjesės dalyje vienintelis Tėvo pašnekovas – indelyje auginamas bazilikas, kurio draugijoje senas žmogus apmąsto artėjančią mirtį…

„Paskutiniai mėnesiai“ – tai jaudinanti istorija apie senatvę, meilę ir vienatvę, apie antrąjį ir tikrąjį seno žmogaus gyvenimą. Pasak režisieriaus Rimo Tumino, šis spektaklis – tai žmogiškosios jėgos, gyvybės stebuklas ir triumfas. Regimanto Adomaičio teigimu, ši šiuolaikinio italų dramaturgo Furio Bordono pjesė verčia atsigręžti į esminius žmogaus egzistencijos dalykus. „Ne, ji neprislegia sunkiais svarstymais apie senatvę ir mirtį, ji tiesiog primena, kad esam mirtingi. Be to, ji tarsi leidžia nieko nevaidint. Mane visada viliojo tai išbandyti: o jei scenoje kalbėčiau savo vardu, teisiai kreipčiausi į žiūrovus? Ar tai įmanoma? Turbūt ne. Teatras vis dėlto turi likti teatru. Bet šiame spektaklyje mes vaidybos palikome tikrai mažai“, – sakė Regimantas Adomaitis, kurio vaidmuo „Paskutiniuose mėnesiuose“ nustebins intymumu ir… netikėtu komizmu. Beje, Venecijoje paties dramaturgo pastatytuose „Paskutiniuose mėnesiuose“ šį vaidmenį sukūrė italų kino ir teatro legenda Marcello Mastroianni.

Yra teatrinių medžiagų, kurios aktoriams būna įdomios, aktualios, intriguojančios. „Paskutiniai mėnesiai“, kad ir kaip minoriškai pavadinimas beskambėtų, tapo ne tik Adomaičio gyvenimo tapatybe, bet ir naujų pažinimų pradžia. Aktorius scenoje pratęsia savo gyvenimą, o režisieriai Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys leidžia aktoriui maksimaliai išlikti savimi ir iš įvairiausių niuansų suaudžia sudėtingiausio sceninio žmogaus gyvenimą. (Daiva Šabasevičienė. Pasijusti savimi. // Menų faktūra)

Seniems žmonėms dažnai siūlome tylą kaip tariamą gyvenimo rojų. Bet jiems nereikia tylos, nereikia ramybės! Jie nori būti čia, su mumis. Toje tyloje, į kurią jie įstumiami, spurda gyvybė ir neleidžia nuo jos nusigręžti. Tada žmogus suvokia gyvybės kainą, pradeda tyloje girdėti garsus, tamsoje matyti šviesą… Žmogus – nesvarbu, jam 80 ar 90 metų – tarsi atgimsta, išgyvena įdomiausius virsmus, ima gyventi kitą gyvenimą, net įdomesnį nei iki šiol. Tai žmogiškosios jėgos, gyvybės stebuklas ir triumfas. Labai įdomu buvo su Regimantu Adomaičiu, su jo vaidinamu Tėvo personažu leistis į šią kelionę – ne, ne į senelių namus – gyvybės atradimo link.

Rimas Tuminas

Artimiausiomis dienomis:

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.